Apmaudžiausia šiame kontekste — aš pati. Bijodama nepritapti prie pasaulio, nedrįsau pozityviai vertinti savo tikrojo atspindžio, o aistringai puoselėjau tą tobulos vizijos paveikslą, sugalvodavau vis daugiau ypatingų jį papildančių aspektų, skrupulingai dėliojau visus įmanomus įvairialypio moters grožio dėmenis, kurie jau nuo pat pradžių buvo abejotini savo tikrumu ir liejosi į neteisingas ir neišsprendžiamas perfekcionizmo lygtis.
Galų gale mečiau sau iššūkį ir su didžiausia aistra nėriau į darbus, tiesiogiai ir maksimaliai susijusius su moters grožio kūrimu bei... Standartizavimu. Per šią, iš pirmo žvilgsnio lyg ir pavydėtiną, tačiau itin sąmonę žalojančią patirtį skausmingai atėjo žinojimas, jog mes dažnai visiškai beprasmiškai kuriame ribas, rėmus, nežinia kieno sugalvotomis taisyklėmis pagrįstus vertinimus ir buduaro lygio problemas, kurias lygiai taip pat beprasmiškai, bet globaliai ir susireikšminę sprendžiame. Ir tik tam, kad šiais „svarbiais darbais“, iš jų atsirandančiomis nuomonėmis ir požiūriais dangstytume baimę susitikti su savo pačių širdimi, su savo gyvenimu ir laime, kuri dažniausiai kantriai guli ir laukia čia pat, po mūsų kojomis.
Šio projekto metu patyriau nuogos ir išlaisvinančios tiesos stebuklą. Atvirose akimirkose tarp kitų moterų patirčių, būsenų ir grožio aš atleidau savo veidrodžiui. Ir susitariau su juo: tobula — viskas, kas yra čia ir dabar. Įskaitant ir mane — šioje dabarties akimirkoje aš esu idealus indas dieviškam turiniui. Su kiekvienu esamuoju centimetru, gramu, su kiekviena vertingos patirties akimirka.
Aš esu savo pačios prasmingas ir tobulas gyvenimas, savo pačios pradžia ir pabaiga. Su didele meile, be galimybės kritikuoti ar teisti.
Pasidalykite savo pasakojimu ir jūs!
