Iškart prisipažinsiu, visuomet mėgau Gustavą. Malonu buvo, kad nepasidavęs komercializmo propagandai išlaikė savo daugiametę laidelę nepakitusią iki šiol, kad dar sugeba vis parodyti ką nors iš tikrųjų naudingo, protingo ir išmintingo. Žinoma, matyt, šiandien paprasčiau jaunam žmogui įgrūsti į rankas „aipedą“ ar pasodinti prie virtualių žaidimų nei parodyti ar juo labiau sukurti ką nors lavinančio. Bet juk retkarčiais reikėtų pasistengti prisiminti, kad auga ir didėja ne tik vaiko kūnas, bet ir protas. Nesmagu, kai į tą protą nieko neįkrečiama.
Gali pasirodyti, kad galbūt mano simpatija Gustavui atskleis tik mano šališką nuomonę apie filmą, bet pasistengsiu pasidalyti objektyviomis pastabomis apie filme įvykusius siužeto vingius. Vis dėlto man pirmiausia į akis krito tai, kad šis vadinamasis „lyčių nelygybės“ ieškojimas buvo surastas tik todėl, kad buvo ieškotas. Kitaip tariant: kas ieško – tas randa.
O toks fanatiškas ieškojimas galiausiai priveda prie įvairiausių proto sutrikimų, juk yra žmonių, ir šėtono veidą matančių kiekviename asmenyje, ir balsus girdinčių savo galvose – juk dėl tokių žmonių filmų mes nepuolame nuvertinti. Tokius žmones gydome.
Taigi moterys Gustavo filme. Pradėsiu nuo dainininkės. Kažką pažemino filme dainuojanti moteris. Ne visi gimsta talentingi, ne visiems pavyksta tapti scenos žvaigždėmis, bet pasiklausius mažų mergaičių svajonių susidaro įspūdis, kad nemažai jų norėtų užaugusios dainuoti scenoje. Ar tai gera, ar bloga svajonė, priklausys nuo visuomenėje įsigalėjusio požiūrio.
Pirmiausia pačios moterys užlipo ant scenos. O dabar šaukia, kad jos ten jaučiasi žeminamos? (Gink Dieve, nekalbu apie visas moteris, kalbu apie tuos žmones, kurie serga ta paranojiška „nelygybės“ liga). To negana? Prisiminiau filmo sceną su dainuojančiu kaubojumi. Kodėl lygybės kontrolieriai praleido pro akis šitą epizodą? Taigi, nepaisant to, kad turime dvi identiškas situacijas, kodėl niekas nepavadino gerbiamo Marijono Mikutavičiaus ožiu ar gaidžiu, kodėl niekam nepasirodė, kad jis žemina visą vyrų giminę? O galbūt reikėjo Marijų aprengti suknele, o Kariną kaubojaus rūbais – gal tik čia buvo bėda?
Įdomu tai, kad dar du personažai (padavėja, stiuardesė), kurie taip pat tariamai žemino moteris, taip pat turėjo savo vyriškus atitikmenis. Restorane prie įėjimo stovėjo patarnaujantis vyras – lyg ir koks apsauginis. Kosminiame laive turėjome patarnaujantį vyrą (virėją), kuris gamino valgyti. Ar kam nors užkliuvo patarnaujančio personalo vaidmenį atliekantys vyrai? Ne? Tuomet kodėl aš eilinį kartą kalbant apie lygybės ieškojimą užuodžiu dvejopus standartus?
Paskutinį moters personažą pasilikau pabaigai – Penktadienį. Nors, tiesą sakant, šis personažas nebuvo vaizduojamas kaip moteris (net Danielio Defo romane Penktadienis buvo vyras). Šiam personažui netgi nebuvo suteiktas „sumoterintas“ vardas – Penktadienė. Vardas buvo panaudotas originalus – Penktadienis.
Jokių aliuzijų į šio personažo moteriškumą aš neužtikau, tuomet ar negali būti taip, kad tiesiog moteris atliko vyrišką vaidmenį dėl aktorių stokos? Galų gale Penktadienis buvo pristatytas kaip personažas, turintis ypatingų inžinerinių gebėjimų (stipriai pasitarnavo statant laivą), taip pat gebantis atlikti penkiolikos vyrų darbą. Bet jei ir tai žemina moteris, vadinasi, susiduriame su be galo subjektyviu vertinimu, kuris turėtų būti laikomas užantyje, o tariamas nuoskaudas dėl moters užgauliojimo reikėtų pasilikti kursams pas savo vadinamuosius sielos gydytojus.
Suprantu, kad filmas gali būti vertinamas dviprasmiškai. Daugelis esame pripratę prie vadinamojo holivudinio šlamšto ir štai, pasirodžius „Gustavo nuotykiams“, kur pagrindiniai personažai yra vaikystės knygų herojai, kuriuos daugelis jau primiršome, kur vartojami literatūriniai posakiai, kur kalba dažnai pakrypsta apie įvairių gamtos stebuklų aiškinimą, kur primenami istoriniai įvykiai, gali tapti sunku.
Ypač skaudu, ko gero, sėdėti vaikiškame filme ir nesugebėti interpretuoti ten vykstančių įvykių, kurie yra skirti mažamečiams. Todėl suprantu, kad prie smegenis tirpdančio gyvenimo būdo pripratę asmenys nesuvokia šio filmo esmės, tai yra – aktyvaus santykio su žiūrovu ir pradeda nuobodžiauti, pastebėti detales, kurios be konteksto neturi jokios praktinės reikšmės.
O liūdniausia yra tai, kad tokiu lygybės kontroliavimu iš tikrųjų bandoma sunaikinti pačią moterį. Ar žinojote, gerbiamieji, kad lytinis skirtingumas yra pagrindinė evoliucijos varomoji jėga? Ar žinojote, kad kuo mes skirtingesni, tuo geriau galime prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų? Ir kad jei taptume visiškai vienodi, mūsų galimybės išlikti taptų beveik lygios nuliui?
Kartais man atrodo, kad tokia kova už moterų lygybę labiau primena kovą už moters vyriškumą. Tai kova, kurios metu bandoma moterį paversti vyru.
Todėl tokio požiūrio šalininkėms galiu tik pasakyti: savo prigimties atsisakymas yra labiausiai žeminantis žingsnis, koks tik gali būti įmanomas. Žmogus, kuris aplink save nuolatos mato nepagarbą, paprasčiausiai negerbia pats savęs. Todėl visiems lygybės ieškotojams linkiu išmokti gerbti save, o tuomet išmokti gerbti kitus. O jeigu nepavyksta to padaryti – greičiausiai užsiimate ne tuo, kuo reikia.
