Beprotiškas pirmasis skausmas – tėvų skyrybos, kurios, kai tau dvylika-trylika metų, sulaužo stuburą ir atima žemę iš po kojų.
Sutinku šešeriais metais vyresnį žmogų, nusikaltėlį. Aš laiminga, jis mane myli, aš jį taip pat labai myliu, be to, tais laikais buvo labai madinga būti tokios asmenybės drauge. Vėliau – žmona, trijų vaikų mama. Po to užklumpa staigi jo netektis. Vėl viskas išslysta iš rankų, sulaužo. Vyriausiam sūnui – ketveri, dukrai – dveji su puse, mažajam – šeši mėnesiai.
Antras vyras, ketvirta dukra, o man tik 25 metai. Dar dešimt metų su keturiais vaikais ir geriančiu vyru. Skyrybos. Turtas, kurį įgijau per tuos metus – mano ketvertukas: du sūnūs ir dvi dukros, didžiausias džiaugsmas ir pasididžiavimas.
Keliauju gyvenimu tolyn. Suvokiu, kad vėl lūžis. Po to suprantu, kad šįkart lūžį pasirinkau pati, nes smurtas, kurį patyriau savo namuose, neatėjo iš gatvės, pati jį įsileidau į namus. Smūgiai kumščiais, kojomis, daiktais, patyčios. Keista, kad taip gali su tavimi elgtis žmogus, kurį mylėjai, juo tikėjai, jam atleidai ir vėl tikėjai. Policija, ligoninė. Priešaky – teismai.
Pavargau nuo lūžių, bet vėl traukiu save už plaukų ir einu tolyn, nežinodama, kiek dar bus šviesos, o kiek tamsos. Ir staiga kaip iš dangaus kompiuterio ekrane pasirodo žinutė: „Kviečiame sudalyvauti fotosesijoje, kurioje būsite tik su apatiniais“.
Kai tau jau 44-eri, nebegalvoji, o staiga parašai: „Noriu, labai noriu, tik pakvieskit!“ Ir jau esi ten. Jokio jaudulio, nes jau moki nebesijaudinti, juk tiek laužyta, gipsuota, turi tokią storą odą, kuri, beje, dar visai graži.
Ir sutinki svetimus žmones, tačiau tokius savus, artimus, šiltus, kurie tave priima tokią, kokia tu esi. Viliuosi, jog prasidėjo mano ilgalaikės „atostogos“...
Pasidalykite savo pasakojimu ir jūs!
