Tai nutiko prieš porą dienų. Kaip ir įprastai, po darbo užėjau į prekybos centrą nusipirkti maisto ir ko nors atsigerti. Diena – kaip ir visos kitos, bet tada mano akis užkliuvo už maždaug 3–4 metų vaiko, kuris po visą salę dūko kaip įmanydamas. Aš jokiais būdais nesakau, kad vaikai, ypač hiperaktyvūs, negali dūkti. Bet pripažinkite, tam juk yra kitų vietų, o ne parduotuvė.
Tai štai, šitas vaikas man lyg ir nebūtų užkliuvęs, jei ne tie nesąmoningi, visiškai nereikalingi vaikiški prekių vežimėliai. Vaikams tai – tarsi į rankas įduotas ginklas kitiems žaloti. Visas tas jo lakstymas su vežimėliu buvo ne tik beprotiškas, bet ir pavojingas, ypač senyviems žmonėms. Vis dėlto tai geležinis daiktas, kuris skaudžiai kerta.
Ir tada man pradėjo kirbėti mintis: „O kur mama?“ Savo laikais už tokius lakstymus tikrai būčiau gerai gavęs į kailį.
Ir po kurio laiko iš už lentynų išlindo mama. Beveik „olialia“ mergaitė. Kad ir kaip būtų keista, ji tik paglostė vaikui galvą ir vėl pradingo. Aš taip ir palikau stovėti lyg įbestas į žemę. „Na, nieko sau!“ – pamaniau. Vaikštinėjau ir galvoje kirbėjo mintis: „Na, negi jau visiškai negalvojama, ką vaikas daro?“
Tas vaikas lakstydamas ne kartą vis trinktelėdavo kam nors į kojas, bet be jokių emocijų lakstė toliau, o mama nekreipė dėmesio. Visa ši lenktynių drama gal būtų tęsusis ilgiau, bet staiga šis „nevykęs pilotas“ įvažiavo į mane. Aš parkritau, nes man pataikė į kelio sąnarį. Jau sėdėdamas pradėjau tam vaikui šaukti ir sakyti, kad taip negalima. Ir štai tada, kur buvusi, kur nebuvusi išlindo etatinė supermamyčių gerbėja. Ir tada prasidėjo pokalbis. Jis buvo toks:
– Kur tu važiuoji? Ko lakstai kaip akis išdegęs? – pradėjau šaukti.
– Aš nenorėjau. Aš netyčia, – su ašaromis pradėjo kalbėti vaikas.
– Jis nekaltas, jam taip netyčia išėjo. Ko jūs išvis čia šūkaujate, rūpinkitės savo reikalais, – pradėjo ginti mama.
– Netyčia?! Sakote, kad netyčia? Na, nieko sau jūs čia pasakojate. Pasakorė kažkokia, – vis dar pykau.
– Jūs čia mažiau putokitės, nes aš jus įskųsiu apsaugai, kad jūs puolate mano vaiką, – pradėjo mane gąsdinti.
– Klausyk, poniute, tu manęs negąsdink, o daugiau rūpinkis vaikais, užuot buvusi panaši į pigią stoties mergužėlę. Nes paskui galite turėt labai rimtų problemų, – mėginau išlaikyti ramybę.
– Ką tu man čia aiškini, kaip noriu, taip auginu, o vyrai eina dėl manęs iš proto, o ne kaip dėl tavęs, kolūkieti, – vis dar šaukė.
– Jūs, poniute, mažiau skaitykite supermamyčių portalus, o daugiau galvokite savo silikono ir peroksido suėsta galva, – atsistojęs išrėžiau į akis ir nuėjau.
Po šio pokalbio man pasidarė negera. Aišku, aš galėjau dėl to kreiptis į parduotuvės vadovybę, bet nenorėjau terliotis rankų su pigaus būdo žmonėmis. Mane nustebino tos moteriškės arogancija ir nenoras drausminti savo vaiko. Duok Dieve, kad jis užaugtų protingas ir normalus žmogus.
Man norėtųsi sužinoti, ar parduotuvėse išvis reikalingi tokie daiktai kaip vaikų vežimėliai. Juk tai yra visiška nesąmonė visais atžvilgiais. Nes tokiu būdu vaikai ne tik žaloja kitus, bet gali būti sužaloti ir patys.
O visos toms supermamyčių portalų sugadintoms mamytėms norėčiau patarti, kad augintumėte žmogų, o ne pagal vadovėlius sukurtą personažą. Sėkmės jums. Mąstykite savomis galvomis.
