Taip, emigrantai, viskas čia blogai, negražu ir biedna. Jūs taip galvojat. Ir galvokit. Aš jums gi neišmušiu tos minties iš
galvos. O kuo toliau, tuo labiau pati pradedu galvot kitaip.
Nenoriu nieko labai iškelti ar pažeminti, bet tiesiog galvoj jau susikaupė nemenkas minčių kratinys šita tema. Daugiausiai gražių. O tai, manau, gerai.
Ir pradėkim skirti pelus nuo grūdų – šalis ir valstybė. Šiandien aš apie šalį.
Drąsiai ir viešai, kiek tik didysis internetas leidžia, galiu pasakyt – myliu savo šalį. Nes viskas susideda iš detalių, kurios kuria visą tą iki graudumo artimą vaizdą.
Man Lietuva – tai nepjauta didelė pieva, kur šlapia rytinė žolė skaudžiai pjauna kojas.
Tai lietum kvepiantis rudeninis arimas, kur po nakties pasilieka įspaudai visų, kas gyvas ropinėja ir bėginėja ieškodamas nežinia ko.
Tai rugpjūčio dangus, toks beprotiškai žvaigždėtas ir daug žadantis.
Tai tas pats miškas, kur visi skruzdėlynai suskaičiuoti, kasmet Kalėdinė eglaitė ieškota ir kur gera sugrįžti dabar. Kur nori apkabinti medį, bet gal nelabai drįsti.
Tai žirgelis vienstypis ganyklos pakrašty, gal nelabai prižiūrėtas ir mylimas, bet visad laukiantis kol kažkas geru žodžiu paminės, kaklą pakasys ir duonos riekės nepagailės, o už tai tyliu gugenimu atsidėkos.
Upė pavasarį patvinusi ir užliejusi ir lieptą bei žoles, į kurias meškerė dešimtis kartų įpainiota.
Palaidi šunys, besivejantys tavo dviratį ir besitaikantys pagriebt už kelnių.
Rainas katinas pavakary besisukiojantis netoli tvartelio ir laukiantis šilto pieno, kur pamerks ūsus ir, prilakęs iki soties, nardys po smilgų labirintus, kruopščiai tykodamas nieko neįtariančio kirstuko.
Tas baisiai kreivas namelis gluosnio viršūnėj, kur dabar sveiku protu nė už ką nesikartum šakomis aukštyn. O tada
baisu nebuvo.
Ir purvynai tie patys. Pažliugęs vieškelis, kur batus išmaurojęs sulig viršum prineši pilnus namus ir mosuodamas šluota greit naikini pavasario pėdsaką.
Ir balos, kur vaikystėj atrodė tokios smagios ir sulig ežerais didelės. Vanduo nešaltas, ir batai tavo gi nešlapi, tik truputį, visai visai nedaug.
Kuo toliau, tų asociacijų vis daugėja. Ir kaskart bandant nusipiešti mintyse tą gražų, gal net idealizuotą vaizdą, koks
tas puikiausias kraštas turėtų būti. Galų gale sustabdai save ir pagalvoji – gi viskas buvo. Ir neišgalvojau nė vieno.
O išgalvot mėgstu. Ir ta pati pieva yra. Ir miškas, tik kiek mažesnis ir liūdnesnis – su iškirstais medžiais ir vienu kitu
žvėreliu, kuris dar geba rasti kokią romią vietą pasislėpt nuo pikto žmogaus.
Žirgelis dabar jau nesigano, nes nemylimas nė vienas – nei žmogus, nei žvėris ar gyvulys – negyvena tiek ilgai, kiek norėtųsi. Bet atsiminimas apie jį užtat pasilikęs.
Bet niekas, sakau, niekas, neatims tos upės plačios, kur kiekvieną vasarą plauni tame pačiame arime išpurvintas kojas, žvaigždėto dangaus ir aštrios, šlapios rytinės žolės. Kartojuosi jau, bet tokia ryškių ryškiausia aliuzija, galvojant apie praeitį, ir yra ta pieva. Kuri visad tokia neribojanti ir išlaisvinanti atrodė. Ribojo, tiesa, tik upė ir kanalas mažytis, per kurį peršokt – vieni juokai.
Bėgdavai kaip beprotis ta pieva – ir taip gera ant dūšios būdavo, nieko daugiau nesinori. Ir tada tiek užteko.
Ir peršasi viena mintis. Pasakysiu, ir, jei meluoju, lai meta kas į mane akmenį – turėjau absoliučiai puikią vaikystę. Ir visi gražūs vaizdai tik iš jos. Paminėjau tik kelis, kurie gal ryškiausiai įsirėžę, bet liko dar apie ką rašyt ir pasakot ilgai.
Tik kad būtų kas skaito ir kam bent kiek įdomu. Kad ir kaip, niekas neateina iš bala žino kur – turi, žmogus, dėkot šaliai, kurioje gimei, kad pastaroji tokia graži ir palieka ką atsimint kai jau paūgėji ne tik ūgiu ir išaugi batus, bet ir, tikėtina, protas kažkiek subręsta.
Ir tėvams, kurie netingėjo tavęs temptis į tą mišką ir prie upės žvejot. Ir seserims, kurios pakentė. Ir iškentė. Ir pamokė visko, ką pačios mokėjo.
Ir tiek. Iš vienos pusės atrodo tiek mažai, bet iš esmės – tai viskas, kas man svarbu.
