Kodėl?
Moteris, nešina pilnais krepšiais gėrybių, netyčia pamato netoliese stovintį vyrą, kuris iš kitų „normalių“ savo išvaizda išsiskiria apiplyšusiais rūbais, ir Dievas žino kelintą mėnesį nekirptais plaukais bei barzda. Ji net nesuvokdama pagreitina žingsnį.
Bet kodėl? Gi vargšas žmogus net nesiruošia pajudėti iš vietos, juo labiau jos vytis, ir tik abejingu žvilgsniu palydi jam visiškai svetimo pasaulio gyventoją.
Ir aš suprantu tą moterį. Pati visada lyg tyčia išeidama iš parduotuvės susiduriu su vienu benamiu. Ir aš jaučiu kaltę. Jaučiu kaltę dėl to, kad aš turiu, o jis ne. Nors ir žinau, kad tėvai verčiasi per galvą norėdami, kad visi šeimoje būtume viskuo aprūpinti.
Bandau ta mintimi apginti save nuo to nuskriausto žmogaus žvilgsnio. Bet aš vistiek prieš jį jaučiuosi nepatogiai. Ir praeidama visada galvoju: o gal ištraukti tą sūrelį? Tik nežinau kodėl, bet susilaikau.
Ir, paėjusi kelis šimtus metrų nuo mūsų susidūrimo vietos, sunkiai, bet nuryju tą kaltės jausmą.
Tik jau likusį kelią iki namų nebesišypsau.
