Mano atveju, man tą nevilties jausmą silpnumo akimirkom sukelia net ne pats randas, o ta kūno deformacija, kuri atsirado nuo mano ligos - skoliozės. Man buvo berods 11 metų, kai gydytoja nustatė skoliozę. Norint bent kažkiek atstatyt stuburą į vietą, vienintelė išeitis buvo operacija.
Aš tos operacijos beprotiškai norėjau ir laukiau, suvokiau, kad ji yra mano išsigelbėjimas. Taigi, operacijos metu man prapjovė visą nugarą ir patį stuburą sutvirtino metaliniu strypu. Pooperacinis laikas buvo siaubingas, tai buvo tikrų tikriausia kančia ir aš beprotiškai dėkinga savo šeimai, kuri besąlygiškai manimi rūpinosi, mano amžiną atilsį mama nė akimirkos nepanikavo, buvo šalia 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, praleido bemieges naktis budėdama šalia.
Net sunku įsivaizduoti, kaip draskė jai širdį matant mano skausmą, girdint aimanas. Trečią dieną po operacijos leido kelias minutes prilaikomai pastovėt ant kojų, vėliau kasdien po žingsnelį, po kelis, saugant, kad nenugriūčiau, nes tas strypas galėjo lengvai lūžti. 3 mėnesius negalėjau sėdėti, tik stovėti ir gulėti.
Mokytojai ateidavo į namus, pamokas verkdama ruošdavau atsistojusi prie palangės arba ant sudėtų viena ant kitos dviejų kėdžių. O verkiau, nes buvo tikrai sunku, fiziškai sunku, po narkozės stipriai suprastėjo atmintis ir jaučiausi silpna, o pamokas paruošti vis tiek reikėdavo.
Pusę metų kasdien turėjau nešioti korsetą, jis prilaikė nugarą pooperaciniu laikotarpiu. Diena iš dienos reikėdavo varstyt tas virveles ir aš jo nuoširdžiai nekenčiau, jis buvo kietas, pagamintas iš plastiko ir vasarą siaubingai prakaitavo. Na, bet skausmai praėjo, viskas kuo puikiausiai sugijo, randas susitraukė.
Po operacijos praėjo jau berods 18 metų ir aš galiu drąsiai pasakyti, kokia aš laiminga! Kaip man pasisekė, kad viskas baigėsi būtent taip. Aš gyvenu visavertį gyvenimą, dirbu, sportuoju, svajoju. Aišku, užeina visokių silpnumo akimirkų. Ypatingų stresinių akimirkų patiriu beveik kiekvieną kartą eidama pirkti rūbų, kai tuose bjauriuose matavimosi kabinų veidrodžiuose tenka pamatyti save kitu kampu. Tada skauda.
Sunku matyti, sunku priimti. Bet stengiuosi vyti blogas mintis šalin, nes pasidaro net ir gėda. Juk tiek pasaulyje tikrų nelaimių. O aš sveika ir laiminga! Ir pagalvojus, savo rando neiškeisčiau į gražią, sveiką nugarą. Nes jis yra mano. Nes jame dalis manęs. Nes be jo nebūtų manęs tokios, kokia esu dabar. Nes tame rande telpa labai daug - pyktis, nerimas, skausmas, viltis, meilė, tikėjimas ir visas gyvenimas.
Pasidalykite savo pasakojimu ir jūs! Savo rašinius galite įkelti per langą „Atsiųsk“ savo kompiuteryje arba iš karto iš savo telefono, naudodamiesi lrytas.lt mobiliąja versija. O galbūt labiausiai vertinate elektroninį paštą? Tuomet jūsų laiškų laukiame bendraukime@lrytas.lt.
Visas B.Tiškevič-Hasanovos projekto „Mes. Moterys“ nuotraukas iki gruodžio 10 d. galima pamatyti Vilniuje, kino teatre „Pasaka“.
