Ką man pasakytų mano Nerimas, kurio aš taip nemyliu, pykstu ir visaip bandau išstumti iš savo gyvenimo? Kodėl jis nenori manęs paleisti ir įsikibęs lyg varnalėšos burbulas įkyriai „puošia“ kasdienybės drabužį, krėsdamas įvairiausius kūno pokštus?
Randu, kad varnalėša labai naudingas augalas, turintis gydančių savybių. Ji naudojama kaulų, plaučių, kraujo ligoms gydyti, o būdama gausiai „plaukuotas“ augalas, senovės medicinos laikytas stiprinančiu plaukus!
Tikrai nerinksiu receptų, bet ties paskutine savybe sustojau.
Gana netrumpą mano gyvenimo, mokyklinių metų periodą būtent plaukai, o tiksliau jų spalva man pridarė daug bėdos. Patyčios, kartais netgi fizinis smurtas, įvairios replikos gerokai apdraskė sparnus.
Tik... ar spalva kalta?
Nežinau, kur tuomet buvo suaugusieji, kurie nepastebėjo mažos, itin jautrios, kūrybingos, poetiškos mergaitės
kasdienių kovų, nieko nepadarė dėl to, kad jos baigtųsi, kai kurie net patarė tiesiog pakentėti... Nesakau, kad nebandė.
Atsimenu tik susigraudinusios mamos akis ir jausmą, kad esu tik našta kitiems. Norėjosi tapti nematoma, o gal net visai nebūti.
Vėliau, maištingos paauglystės metais, raudoni plaukai man tapo išskirtinumo ženklu. Visgi kažkada būčiau daug atidavusi, kad šio išskirtinumo neturėčiau, ir jei dabar tik dar labiau paryškinu savo ugnies spalvą, tai tuomet mielai
būčiau pavertusi ją į pelenus, žemę ar anglį.
Šiandien apkabinusi tą mažą mergaitę galiu tik paguosti:
- Tu gimei būti ugnimi, o ne pelenais. Tau buvo lemta rusenti, šildyti ir šviesti. Nesvarbu, kad aplinkybės bandė įtikinti,
jog esi bloga, netinkama ar keista.
- Stop, - išgirstu Nerimo balsą. - Jei man taip buvo lemta, kodėl dabar mane atstumi kaip kiti? Ar tu pati dabar su manimi taip nesielgi?
Suglumau. Nežinau, ką atsakyti. Tik norisi atsiprašyti...
- Apkabinu. Tai viskas, ką galiu dėl tavęs šiandien padaryti. Ne apsimesti, kad tavęs nėra, ne bandyti pergudrauti, o tik priimti ir saugoti.
Gali būti, kad mano Nerimui dažnai pritrūks bendrystės, ir vėl iš naujo teks susėsti pokalbiui, kurio metu išgirsiu vis kažką naujo: galbūt apie savo vidinį paliktą išsigandusį vaiką, kuriam iš tikro buvo skirta žaisti ir nerūpestingai mėgautis savo mažomis dienomis, galbūt apie begalinį ilgesį ar patirtą baimę. Aišku tik tai, kad nepavyks jo išbraukti iš savo gyvenimo.
Jis yra, nes turi savo misiją. Mano ugnelei buvo skirta šildyti ir šviesti, todėl, išlikdama sau ištikima, deginančia liepsna man vis primena: „Aš esu“.
Kitaip juk nepamatysiu, manysiu, kad savaime praeis, pamesiu, nustumsiu, o ji nenusipelnė tokio elgesio, juk yra mylima Dievo dukra.
Pasižadu jai skirti taip trokštamo dėmesio ir laiko, nes ji to verta. O jei pamirščiau, tesaugo tą ugnį būrelis angelų, be galo mėgstančių jos jaukų spragsėjimą, poeziją, gitarų brazdesį, juoką, liepsnų žaismą ir
besišnekučiuojančius žmones aplink...
