Perskaičius istorijas visuomet kyla tam tikri jausmai ir man. Todėl norėčiau pasidalinti ir savo mintimis.
Aš, kaip ir projekto autorės, esu jauna, logišku protu suvokiu, kad esu pakankamai graži, gal net „gražios moters rėmuose“ ar bent jau visai šalia jų, tačiau kaip ir kiekviena mergina/moteris turiu tą velnias žino iš kur sklindantį balsą, kuris atsiranda tik prie veidrodžio ir nuolatos kritikuoja.
Jam užkliūna net patys keisčiausi dalykai, į kuriuos, atrodo, joks sveiko proto žmogus niekada nesureaguotų. Tačiau tai – tik eilinė kritika sau ir jokiu būdu netaikau į tų moterų gretas, kurios patyrė didžiulius išgyvenimus, traumas, kentėjo dėl to, kad jos yra kitokios.
Tačiau, manau, aš žinau kitą savęs engimo būdą, kurio didžioji dalis propaguotojų net nepripažįsta, todėl noriu pasidalinti istorija, kaip aš pamilau save ir savo kūną, ir tikiuosi, kad kitos save naikinačios moterys atpažins save.
Visą gyvenimą mėgau būti visur ir veikti viską vienu metu, dėl to nuolatos imdavausi begalės darbų, dėl kurių visuomet kaip pamišusi bėgau, skubėjau. Maistas, miegas buvo pernelyg menki dalykai, kad į juos investuočiau savo laiką.
Aplinkiniai nuolatos žavėjosi mano energija, mano spėjimu visur, o man tai dažniausiai baigdavosi išsekimu, lova, vaistais ir cheminiais papildais.
Kai pakildavau, iš pradžių lyg ir stabtelėdavau... Vėliau vėl įsivažiuodavau į ritmą, kuris vesdavo prie to paties. Nuolat pavargusios, pajuodusios akys, išbalęs veidas, susivėlusi kupeta ant galvos džiaugsmo nekėlė, todėl išeitis buvo – stengtis neužkliūti už veidrodžio.
Tokį gyvenimo būdą dabar tvirtai galiu vadinti savęs naikinimo ir nemeilės programa, kurią sėkmingai vykdo kas antra moteris.
Viskas smarkiai pasikeitė, kai vieną naktį netikėtai teko kviesti greitąją pagalbą, atsidurti ligoninėje ir praleisti ten ne vieną savaitę. Dabar tai vertinu kaip griežtą kūno protestą.
Lankiausi pas daugybę daktarų, man atliko galybę tyrimų ir visi konstatavo, kad viskas blogai, visi rodikliai blogi. Kurį laiką net sunkiai galėjau judėti, todėl laukė ilga reabilitacija. Tada suvokiau, kaip tai rimta ir kad tai galėjo pasibaigti ir blogiau.
Tačiau tai, kad kažką suvokiame, dažnai nereiškia, kad imamės veiksmų. Viską pakeitė visai netikėtas dialogas su viena senyva slaugytoja.
Ji:
– Ar daug vandens geri, sportuoji?
– Visai negeriu, o sportui laiko nėra.
– Kodėl negeri?
– Nes man neskanu ir aš negaliu jo gerti, jis šlykštus...
Ji labai susirūpusiu ir liūdnu tonu:
– Vaikeli, tau Dievas davė tokį nuostabų kūną o tu jį taip engi... Negi nori, kad jis tą dovaną atimtų?
Susimąsčiau... Skamba keistai, bet tuo metu ne gydytojų ir medikų medicininės diagnozės, bet susirūpinusios senyvos moters žodžiai mane supurtė.
Tuomet pradėjau daugiau domėtis, ko reikia kūnui, sveikatai. Ėmiau daugiau dėmesio skirti kokybiškam maistui, ėmiau daryti mankštą, įsivedžiau tam tikras mitybos taisykles. Viskas vyko labai palaipsniui ir natūraliai, nes vis norėjosi kažko daugiau, tikrai nieko kardinaliai nekeičiau, nieko, kas man patinka, neatsisakiau.
Išmokau mėgautis kokybišku maistu, jogos treniruotėmis, lėtais pasivaikščiojimais gryname ore. Dėl sveikesnio gyvenimo būdo numečiau šiek tiek svorio, ką visi pastebi ir amžinai kartoja, kad matyt vėl sergu...
Bet pirmą kartą gyvenime aš džiaugiuosi ne tik savo išore bet ir vidumi. Ir tai – ne dėl numestų kilogramų, bet dėl to, kad kūnui aš atiduodu duoklę, aš jį palepinu, aš jį pagaliau prižiūriu ne išorinėmis procedūromis, bet ir iš vidaus. Ir tai darau tik dėl savęs.
Ir į tą balsą prie veidrodžio galiu lengvai nusispjauti, nes aš myliu savo kūną. Aš tikiu, kad jei kažkuo imi gyvenime rūpintis, tai negali jo nemylėti – nesvarbu, ar tai būtų kačiukas iš gatvės, ar tavo kūnas.
Todėl projekto autorėm norėjau pasakyti, kad, mano manymu, pamilti išorinio vaizdo neįmanoma, kaip mes niekuomet nemylime ir kito žmogaus išorės... Istorijos jaudinančios, jas galime pamilti, žavėtis bet kaip pamilti tą aprėdą?
Dažnai teko projekte pastebėti mintis, kad susirūpinimas dėl maisto ar mankštos, grožio procedūrų – tai lyg mūsų bandymas įtilpti į rėmus... Bet, aš manau, tikrai ne visais atvejais...
Tam, kad save mylėtumėme ir džiaugtumėmės, reikia išmokti kartais net egoistiškai rūpintis savimi, koks kūnas bebūtų – ilgas, trumpas, storas ar lieknas. Jis yra dovana, kuria reikia rūpintis taip, kaip gavus dovanų bet kokį kitą gyvą organizmą.
Kiekviena moteris pažįsta tą gerą pasididžiavimo savimi jausmą, kai padarai kažką sau ir dėl savęs, bet per darbus ir pareigas jam vietos gyvenime nelieka. Paskui žiūrime į atvaizdus veidrodyje ir nekenčiame savęs.
Bet ar nekenčiam savo kūno ar savęs, kad su juo taip elgėmės?
Todėl linkiu moterims rasti laiko sau kiekvieną dieną. Nes tik rūpestis išaugina meilę.
Sėkmės projekto autorėms.
