Na, bet kurioziškų situacijų tiek gyvenimo aprašymuose, tiek kandidatų priėmime jau spėjau pastebėti ne vieną ir nusprendžiau, kad pats metas pasidalinti jomis su plačiuoju pasauliu. Gal jūs patys ko nors išmoksite, o gal nustebsite, kad taip žmonės apskritai daro.
Nors dirbu neilgai, tačiau pamačius tiek, kiek mačiau, kyla klausimas – žmonės, kodėl jūs taip darote?! Jei tingite pasidomėti pozicija/įmone ar atlikti viską teisingai, bent nesiskųskit, kad negaunat darbo. Ir šiandien net nepasakosiu apie tokias dalykus, kad gyvenimo aprašymas turėtų būti be gramatinių klaidų ar su nuotrauka, kuri nėra iškirpta iš kelionės į Kiprą ar kokio nors supervakarėlio. Bus šiek tiek kitaip. Ai, gal tiesiog pereikime prie istorijų ir pavyzdžių.
Situacija numeris vienas tiek absurdiškumo, tiek dažnumo prasme yra laiško gavimas. Atsidarai jį, matai gavėją, tačiau laiško tema „dėl darbo“, „mano CV“, tiesiog „CV“, pačiame laiške tuščia ar parašyta ta pati nesąmonė. Šaunu, jei įmonė maža ir ieško 1 darbuotojo, tačiau ką daryti, jei tai yra atrankų agentūra ar didelė kompanija, kuri vienu metu turi 20 aktyvių darbo pasiūlymų?!
Jei siūlote savo kandidatūrą, bent paaiškinkite, kad norite pristatyti save bei paminėkite, kokios sritys jus labiausiai domina. Kantrybė trūksta ir isteriškas juokas prasideda, kai iš didelio noro padėti tam įdomiam „dėl darbo“ žmogui paklausi, į kokią poziciją jis kandidatavo, o tau atsako: „O ką turit? O ką siūlot?“. Tikiuosi, suprantat, jog ir „dėl darbo“, ir „ką siūlot“ atveju jūsų gyvenimo aprašymą ne tik išmes į šiukšlių dėžę, bet dar ir vardą nepatingės įtraukti į juoduosius sąrašus.
Beje, jūsų elektroninio pašto adresai maziulkeee69@one.lt ar geziuxxx@gmail.com irgi nepadeda siekti karjeros aukštumų. Nepatingėkit susikurti normalaus pašto adreso. Esu tikra, kad prireiks.
Na, tada peršokim visus telefoninius pokalbius, kuomet kai kurie kandidatai, pamatę praleistą skambutį, sugeba „pamajakint“, parašyti žinutę „ko?“ ar „kas čia?“ ir nesuvokia, kad jei jau ieško darbo ir nėra visiškai beviltiški, kas nors gali bandyti susisiekti. Tiesiog perskambinkite.
Keliaukime prie antrosios situacijos žudikės.
Taigi, atvyksta kandidatai į susitikimą. Ateina anksčiausiai ir tada tupi sulindę į telefoną ar žvalgosi kaip apuokai. Tiesa, būna tokių, kaip poliklinikoj bobutės: „Atėjau anksčiau, galvojau, gal priimsit“. Ne! Eikit kavos išgerti ar senamiestyje pasivaikščioti, juk tik atsipalaiduosite.
Tiesa, nepaisant to, kad sėdit, tai dar sutinkat su mandagios administratorės siūlymu išgerti puodelį kavos. Ar jūs įsivaizduojat kvapą, kuris vėliau eina iš burnos, kai jos išgeriat? O jei apsipilsit?
Dar viena juokingai absurdiška situacija būna tada, kai kandidatai netyčia nespėja išgerti tos kavos, arbatos ar vandens. Jei taip nutiks ir jums, nesineškit visko į pokalbį! Palikit, nes atrodot kaip turgaus bobutės su visais tais nešuliais. Beje, pokalbio metu neaišku, kaip gersit tą gėrimą, nes vis gausit naujų klausimų ar turėsit save pristatyti.
Na, apie gyvus pokalbius nekalbėsiu, nes negaliu, bet jei ten patekot ir užtrukot ne 10 minučių, turbūt nebuvo taip blogai. Dėl to džiaugiuosi ir viliuosi, kad nebuvot nei vienas iš tų mano išvardintų nelaimėlių!
O visiems kitiems – „google it“! Gal specifinių žinių įgijimui ir panašių dalykų išmokimui reikia laiko, tačiau kaip pristatyti savo kandidatūrą išmokti netruksit.
