Vaikystę pamenu kaip pro miglą. Tik vos vos. Senų bobų kalbas kieme, kad neva aš tokia gimiau, nes mama laukdamasi girta nukrito nuo laiptų. Bet jei prisimenu žodžius, ištartus prieš daug metų, matyt, skaudėjo. Ir dabar skauda.
Turbūt turiu būti dėkinga tėvams, kad iš to jie niekada neišpūtė didelio burbulo, bent jau man matant, ir užaugau normaliu žmogumi – taip, šiek tiek nepasitikinčiu savimi, bet turbūt tiek, kiek daugelis iš mūsų.
Bet grįžkime prie vaikystės. Antras smūgis buvo suduotas mokykloje, kai per pertrauką valgykloje vyresni vaikai žiūrėjo į mane kaip į kokį gyvulį su trimis kojomis zoologijos sode ir juokėsi. Dar ir dabar jaučiu tą bandelės su cinamonu skonį, ryjamą kartu su ašaromis. Aš buvau tokia pati kaip jie, tik šiek tiek kitokia. Tai buvo bene paskutinis kartas, kai kas nors iš manęs šaipėsi.
Mano veidą puošia nevus flammeus arba kitaip – vyno dėmė. Tekste vadinsiu šią dėmelę „Ji”, nes, vis dėlto, tai jau mano dalis. Taip, aš pakliuvau tarp tų 3 apdovanotų kūdikių iš tūkstančio – sako interneto enciklopedija. Dar ji rodo Michailo Gorbačiovo nuotrauką, ir matau, kad mes turim kai ką bendro.
Kaip ir sakiau, išmokau gyventi taip, lyg dėmės nebūtų, aplinkiniai žmonės to net nežinojo (iki šiol žino vienetai). Aš žinau, kaip atrodo persigandę žmonių žvilgsniai. Žinau, kad visada po to žvilgsnio seks mano pasiteisinimai, kad viskas gerai, aš nesumušta ir panašiai, aš tokia gimiau. Negalėjau ir iki šiol negaliu to pakelti.
Buvo bandymų Jos atsikratyti. Dedamas, tiksliau grūdamas metalinis lęšis į akį, kad nebūtų pažeista rega, liko vienas šlykščiausių pojūčių mano atmintyje. Ir dar tas lazerio plykstelėjimas, gnybimas veide ir svylančios odos kvapas. Tada savaitė ar dvi namie, kol praeis nežmoniškas patinimas. Daug nusivylimų. Keliolika bandymų, tačiau Ji vis dar čia. Bet jau nuo kokių trylikos metų beveik kiekvieną rytą Ji pasislepia po kosmetika.
Tie, kurie žino apie Ją, teigia, kad jos nebepastebi, pataria man nesureikšminti. Tada man užverda kraujas – tu nieko nežinai ir net neįsivaizduoji.
Savo gyvenime mačiau tik vieną žmogų turintį Ją, tačiau jis to paties apie mane taip ir nesužinojo, spėkite, kodėl. Ieškojau internete žmonių, susidūrusių su Ja. Lietuviškas straipsnis buvo berods tik vienas – apie merginą, nepriimtą į darbą būtent dėl Jos (vadybininkas atsakė, jog tai neatitinka reprezentacinės išvaizdos reikalavimų).
Užsienietiškų gan gausiai – kai kurių istorijos labai įkvepiančios, tačiau kai kurie dėl Jos yra atsiskyrę nuo visuomenės, užsidarę, kenčiantys nuo depresijos. Vienas vyras pasakojo, kad jo sužadėtinės tėvai kategoriškai nepritarė santuokai, nes nenorėjo, kad vaikas irgi gimtų su dėme, nors ji nepaveldima.
Tiesa, pamačiau nuotraukų ir vaizdo įrašų, kur matyti, kad pas kitus Ji didelė ir ryški – spėju, dengia apytiksliai 70 procentų veido. Tada apsiverkiau. Kad taip sureikšminu Ją, nors ant mano veido Ji palyginus tokia mažytė, o yra žmonių, kuriems daug labiau nepasisekė.
Pripažįstu, kad esu paranojikė. Bet myliu save už tai, kad dėl Jos neatsisakau malonumų – keliauju, plaukioju, važiuoju į festivalius. Tiesa, dažniausiai atsikeliu anksčiau, kad spėčiau Ją paslėpti, o išlipusi iš vandens bėgu tikrintis prieš mažą veidrodėlį krepšyje, ar viskas tvarkoje arba visai nekišu galvos į vandenį. Rankinėje visada būna pudra, jei kas nors netyčia atsitiktų. Įsivaizduokite, kaip svajoju ryte atsikelti, nusiprausti veidą ir tiesiog išeiti iš namų.
Žinau, kad mano istorijai puikiai tiktų triumfuojanti pabaiga apie tai, kaip įvyksta atsivertimas, tačiau kol kas nemanau, kad tai įmanoma. Kai dabar skaitau savo mintis parašytas ant lapo – skamba baisiai, lyg būčiau kokia melagė. Bet jei tai leidžia man jaustis laiminga, kodėl ne?
