Mylėdami pastatėme namus, pastatėme juos neturėdami nieko. Mylėjome vienas kitą, kai neturėjome darbo, kai buvo labai sunku, suglaudę pečius kartojom: „Viskas bus gerai“. Mylėjai mane ir aš tave mylėjau, kai pasikeitėme, nes keitėmės kartu kas dieną ir kas sekundę.
Ir šiandien mes jau visai kiti, negu buvome prieš metus, vakar. Dabar žinau: po 5–10 metų jau nebus tavęs šalia ir aš keisiuosi kasdien, kas minutę viena ir vis vien mintyse tave mylėsiu. Gyvenime abejojome kartu, tu manimi - aš tavimi, bet surasdavome jėgų vėl atrasti iš naujo, gal net išduodavome vienas kitą - kartu, bet vėl rasdavome vienas kitą, kaip anksčiau, kai buvome labai jauni.
Mylėjome vienas kitą, kai išėjo mums brangūs žmonės, dar stipriau vienas kitą mylėjome brangindami likusiuosius. Kai jausdavomės vieniši, leisdavome tylėti, netgi tylėdavome, kai nenorėjome vienas kito matyti, mylėjome net kai skaudinome vienas kitą, netgi tada, kai atrodė nebėra jėgų ištverti tavo meilę, tavo tylą.
Tavo meilė niekada nebuvo našta, nes aš mylėjau. Jaučiau tavo meilę metams bėgant, kai nebebuvai toks energingas, gražus, netgi tada, kai flirtavai su jaunesnėmis, aš tylėjau ir tiesiog mylėjau. Metams bėgant išmokau tyliai didžiuotis tavo meile, kai tu sakydavai: „Aš – nektaro gėrėjas". Tai būdavo patys šilčiausi prisipažinimo meilėje žodžiai.
Išmokau negauti dovanų ir jų nelaukti, nes buvo kiekviena diena kaip dovana, išmokau suprasti tave iš antakių judesio, išmokau būti kartu, išmokome gyventi kartu tokie, kokie esame.
Šiandien aš vieniša, graži, liekna su mini sijonuku, kaip tada, kai buvau visiškai jauna, tik dabar ryškiai dažytais plaukais, nes visiškai pražilau per tuos metus, kai tavęs nėra šalia manęs. Graži ir stipri stoviu prie tavo kapo, šalia manęs jau suaugę vaikai ir mūsų einanti į paauglystę pagrandukė ir vis girdžiu tavo žodžius: „Aš – nektaro gėrėjas".
Aš dėkinga gyvenimui už man suteiktus sunkumus, kuriuos išgyvenau kartu su tavimi, mano nektaro gėrėjau, nesigailiu įskaudinimų, išdavysčių – nieko nesigailiu, nes be jų nebūčiau tas, kas esu, ir nebūčiau taip stipriai mylėjusi tavęs. Tik vieno gaila – taip ir liks neišsipildžiusi svajonė apie bendrą senatvę. Tiesiog. Mes mylėjome vienas kitą.
Pasidalykite savo pasakojimu ir jūs! Savo rašinius galite įkelti per langą „Atsiųsk“ savo kompiuteryje arba iš karto iš savo telefono, naudodamiesi lrytas.lt mobiliąja versija. O galbūt labiausiai vertinate elektroninį paštą? Tuomet jūsų laiškų laukiame bendraukime@lrytas.lt.
Visas B.Tiškevič-Hasanovos projekto „Mes. Moterys“ nuotraukas iki gruodžio 10 d. galima pamatyti Vilniuje, kino teatre „Pasaka“.
