Filmas pasirodė toks tikrai lietuviškas – lėtas, nuobodus, vos ne vos išsėdėjau. Gerai, kad ir man, ir vaikams spragėsių užteko... O jie vis aiškino: „Teta Rasa, čia kur nykštukas – tai tas pats Gustavas. Ir tas profesorius tas pats Gustavas.“
Pamenu, vaikystėje baba man sakydavo „sam tancuju, sam poju, sam biliety prodaju“ („pats šoku, pats dainuoju, pats bilietus parduodu“), tai, kiek supratau, tas Gustavas toks ir yra.
Bet labiau už Gustavą man filme įsiminė jo vištos. Jų ten buvo trys ar keturios, dabar neatsimenu. Matėte filmą, bet nematėte vištų? Matyt, dar neatidžiau žiūrėjote, nei aš.
Viena višta buvo vardu Penktadienė, paskui net klonuota į vištų būrį. Antra višta – padavėja. Trečia višta – stiuardesė... A, ketvirta – dainininkė.
Gal pasipiktinsite ir pasakysite, kad ten buvo ne vištos, o moterys, ir aš jas pravardžiuoju? Bet ne – tai buvo vištos.
Pamenu, kai vaikystėje važiuodavau į šeimos draugų kaimą, tai man visada parodydavo tokias mažytes, margas višteles. Kaip ir čia: įvairių spalvų, aprangų ir sudėjimo. Ir proto tiek pat, kiek jo spindi vištos akyse. Nutipenti iš taško A į tašką B, pasilenkti, išsitiesti, pasakyti žodį. Tai – viskas, ko iš jų pareikalavo filmo režisierius. O ko dar iš vištų norėti – padaryti daugiau turbūt jos net neįgalios?
Ir štai neseniai radau informaciją, kad toks vištų pa(si)rodymas papiktino kažkokias ten lygių galimybių specialistes ir dar kažką.
„O, – pagalvojau. – Pagaliau Lietuvoje atsiranda nenorinčių būti vištomis?“
Kur tau – tuojau sulėkė perekšlių pulkas ir kad puls kudakuoti: „Viskas gerai tam filmui! Ko čia kabinėjatės! Mano vaikams patiko! Tokios gražios filme vištos! Mano dukrai tos vištos patiko! Aš noriu būti višta! Aš noriu, kad ir ji būtų višta! Leiskite mus į vištidę!“
Pats Gustavas dar pakomentavo: „Absurdas kažkoks, daugiau nieko negaliu pasakyti“.
Nieko keisto, pone Gustavai. Aš jus visiškai suprantu. Įpratus matyti aplink vištas, kurios nori būti vištomis, be to, vištomis jas kantriai auginant, taip ir turi būti. Todėl nustebusių atsiradimas ir turi atrodyti „absurdas“ gaidžio akimis. Spalvingo, skiauterėto vištidės savininko akimis.
Bet kada nors – gal kada nors – atsiras Lietuvoje vaikiškuose filmuose ne tik vištos, bet atsiras gal moteris – katė, gal Petrytė Ilgakojinytė, gal kokia Padmė Amidala – moterys ar panelės, nepraradusios savo veido, bet niekuo nenusileidžiančios savo partneriams su... ūsais.
Vištidėje gali kilti isterija, kad tai „absurdas kažkoks“, vištidės tradicijos susipurtys, vištidės sliekai spiegs apie sąmokslą iš Europos imperijos fondų, bet užtat kai kurios vištos paklaus savęs: „Višta aš, ar moteris?“
O jeigu ne pačios, tai paklaus jų dukros: „Mama, nejaugi tu nori mus vištomis išauginti?!“ Toks bus tik pirmas žingsnis. Seniai jo laukiu – juk nors ir ne mano, bet brolio vaikai čia auga.
