Bet aš esu ne tik žmogus, dar esu ir moteris. Neseniai pradėjau tai jausti, nustojau to purtytis ir gėdytis. Šiais laikais nėra lengva ja būti. O kartais taip norisi nustoti ja būti ir tarti aplinkiniams: „Dabar aš pailsėsiu.“
Nes mūsų šių dienų visuomenėje buvimas moterimi neretai reiškia didžiules pastangas, siekiant numesti svorį, tą šlykštų kaltės jausmą, kai suvalgai antrą gardaus pyrago gabalėlį, ilgas studijas prie veidrodžio ir savo odos porų nagrinėjimą, nuolatinį klausimą, užduodamą kitiems: „Kaip aš atrodau?“. Skubėjimą, lėkimą tiesiai į „tobulos moters“ rėmus – tokius tolimus ir sunkiai pasiekiamus, bet gyvenimas gi ilgas... Dar tilpsiu.
Galvodamos apie tai, mes trys – aš, aktorė, televizijos ir radijo laidų vedėja, tekstų autorė; profesionali fotografė, politikos mokslų studentė Neringa Rekašiūtė ir komunikacijos specialistė, politikos mokslų, medijų studijų absolventė Modesta Kairytė – sugalvojome mūsų projektą „Mes. Moterys“.
Savo socialinio tinklo paskyroje paskelbiau, kad ieškome įvairiausių moterų, norinčių dalyvauti fotosesijoje-projekte. Labiausiai laukėme tų, kurios ne visiškai taikiai sugyvena su savo kūnu, kurios yra susidūrusios su psichologiniu smurtu, kurios vis dar eina arba perėjo šį sudėtingą, klampų kelią į savęs priėmimą.
Mano pašto dėžutę užplūdo laiškai. Rašė moterys – įvairaus amžiaus, vardų, profesijų, išvaizdos, patirties. Jos norėjo būti išklausytos ir suprastos. Dauguma jų hiperbolizavo savo išvaizdos trūkumus ir savo kūną vertino neigiamai.
Jos kalbėjo apie sunkius emocinius išgyvenimus, susijusius ne tik su išvaizda: prisiminė vaikystę, pasakojo apie santykius šeimoje, darbe ir kitus didelę įtaką jų gyvenimui darančius veiksnius. Šios emocinės patirtys sąlygojo ir savo fizinio kūno nepriėmimą, neigiamą jo vertinimą. Aš supratau, kad mes ką tik atvėrėme Pandoros skrynią.
Mūsų gyvenimus dabar valdo žiniasklaida (spauda, televizija, internetas, reklaminės iškabos, kinas, video žaidimai), kuri formuoja „tobulos moters“ modelį. Moteris čia vaizduojama kaip geismo, troškimo objektas, dėmesys koncentruojamas tik į jos kūną, išvaizdą. Kūnas yra atsiejamas nuo vidinio pasaulio – vidinių savybių, emocinio intelekto, išgyvenimų, patirties. Formuojamas moters vertės esminis faktorius – fizinis patrauklumas. Tai daro didelę įtaką ir vyrams, ir moterims.
Vyrai, paveikti žiniasklaidos, ieško tos „tobulos moters“, kuri atitiktų visus išvaizdos kriterijus. Jie pamiršta vidines vertybes, kurios taip pat yra ne mažiau svarbios, todėl patiria nusivylimą net ir sutikę tą svajonių modelį atitinkančią moterį.
Tuo tarpu moterys siekia žūtbūt atitikti šį paveikslą, nes yra formuojama nuomonė, kad, norint pasiekti laimę arba sėkmę, reikia atrodyti taip, kaip atrodo mergina reklaminėje iškaboje, ir tuomet gyvenimas klostysis puikiai.Ir kažkur pasiklysta tiesa, kad ta „etaloninė“ išvaizda nėra laimės garantas. O juk pasiekti tokią išvaizdą prireikia didelių pastangų – neretai jos pakenkia moters psichinei ir fizinei sveikatai.
Spaudimą dar labiau didina psichologinis smurtas, patyčios: sukurtos „tobulybės“ paveikslo neatitinkanti moteris girdi apie save neigiamus komentarus net ir iš artimų žmonių – mamos ar draugės. Jau nuo mažumės mergaitės girdi iš savo tėvų: „Mažiau valgyk“, „tik pažiūrėk, kaip tu atrodai“ ir kt. Visi šie faktoriai lemia valgymo sutrikimų, depresijos, menkos savivertės ir kitų psichologinių problemų atsiradimą.
Į mūsų fotosesiją susirinko 12 moterų nuo 20 iki 50 metų. Viena jų buvau aš.
Mes fotografavomės su apatiniais, norėdamos tokiu drąsiu žingsniu pasakyti ne tik sau – „esu tokia, kokia esu ir to pakanka“, bet ir kitiems – „priimkit mane tokią, kokia aš štai čia ir dabar stoviu prieš jus: atvira, pažeidžiama, su visom savo baimėm ir sopuliais, bet didele stiprybe to nesigėdyti ir pasidalinti su jumis.“
Šiuo projektu skatiname ir visas kitas moteris nebijoti prabilti apie sunkumus, su kuriais susiduria beveik visos.
Kiekviena mūsų turi tūkstantį savo istorijų ir visos jos yra vertingos. Kiekviena mūsų turi teisę būti išgirsta.
Kalbėdama su projekte dalyvavusiomis moterimis, supratau, kokios visos esame panašios, tik nedrįstame viena į kitą prabilti atviru, kartais net kupinu skausmo balsu, bijome būti nesuprastos ar atstumtos.
Šiuo projektu „Mes. Moterys“ norime paskatinti visas moteris burtis draugėn, kalbėti ir dalintis.
Skeptiškas savo išvaizdos vertinimas, nuolatinis savęs kontroliavimas, sekimas (šitą valgyti – to nevalgyti, tą galiu apsirengti – to negaliu ir t.t.) veikia neigiamai mūsų emocinę būklę. Statistika teigia, kad nuo 3 iki 8 proc. moterų kenčia nuo valgymo sutrikimų, o dauguma moterų yra nepatenkintos savo išvaizda.
Nemeilė savo kūnui yra ne tuštybės apraiška, o didelė problema, kuri slegia mūsų visuomenę, su savimi atsitempianti sudėtingas pasekmes – tai gali tapti netgi savižudybės priežastimi.
Pripažįstu, tai ne tik moterų problema, bet ir vyrų, tačiau moters kūnas yra labiau sudaiktinamas ir dažniausiai pateikiamas tik per seksualumo prizmę. Moters vidinės savybės yra gerokai mažiau akcentuojamos negu išorinės. Graži moteris apibūdinama kalbant apie jos kūniškumą ir ignoruojant tikrąją jos asmenybę ir unikalią istoriją. Mes nesame mūsų kūnas, nes kūnas tik suteikia formą, o ne turinį.
Mūsų paroda vyks vieną vakarą – spalio 30 d. Oslo namuose, Vilniuje. Durys bus atvertos 18 val., o 19 val. vyks diskusija, joje dalyvaus psichologas, „Jaunimo linijos“ vadovas P.Skruibis, psichologė-psichoterapeutė dr. A.Matulaitė bei Valgymo sutrikimų gydymo ir informacijos centro direktorė, gydytoja, psichiatrė-psichoterapeutė Brigita Baks.
Kalbėsime apie psichologinio smurto poveikį moters savivertei ir nagrinėsime grožio kultą iš įvairių kampų. Vėliau paroda persikels į kino teatrą „Pasaka“, taip pat nuotraukas galima bus išvysti lrytas.lt portale.
Kviečiu jungtis į šią diskusiją: kalbėti apie tai, dalintis savo istorijomis, tapti nepriklausomomis nuo formuojamo „tobulos moters“ įvaizdžio, daugiau šypsotis ir priimti save.
