Nagrinėjant šį klausimą, reikia grįžti į mūsų okupacijos laikus, pasitelkiant visas Rusijos pavergtas tautas. Didžiojoje, beveik 300 milijonų imperijoje, kažkada kalbėta 200 kalbų ir dialektų.
Paskutiniais gyvenimo metais iš tos turtingos kultūrų gausybės buvo likę tiktai menki rusifikuoti likučiai. Iš visų pavergtų valstybių, chanatų ir emyratų liko tik 18 stabilesnių vartojamų kalbų. Tačiau visur ir visada buvo priverstinai vartojama rusų kalba. Imperija buvo visiškai rusiška.
Daug mažesnių tautų, ypač nukariautas Sibiras, su savo tauta nebesitapatino ir ne be pasididžiavimo dėjosi rusais. Tik iš jų azijietiškos išvaizdos buvo galima nustatyti jų tikrąją kilmę.
Mes savo išvaizda visoje Sovietų Sąjungoje būdavom atpažįstami. O svarbiausia – gerbiami „pribaltijcai“. Pabrėšiu – gerbiami 300 milijonų tarpe. Mes, labiausiai nukentėję, bet nepraradę savojo indentiteto ir kalbos.
Kas pasikeitė? Daug kas, tik mums pagarba nepasikeitė, ji tik padidėjo. Visi iš tų milijonų dabar į mus žiūri su pagarba ir pavydu. Kiti iš pavydo siunta.
Dvidešimtame amžiuje bene didžiausias istorijos įvykis buvo Spalio perversmas, kruvinosios Rusijos komunistinės imperijos (SSRS) sukūrimas ir jos griūtis.
O gal prisimenate, kas tą griūtį, nebodami aukų, pradėjo? Ogi drąsūs anos, beveik užmirštos, Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės palikuonys.
Tai tau, Moskovija, šitaip atsirūgo tavo grobuoniškos pagirios.
Esame valstybė, ES ir NATO narė. Drąsiau, senos ir didžios valstybės palikuonys, Lietuvos piliečiai! Jūs patys pradėkite Ją gerbti!
