Jis nėra vertas nė minutės, kad apie jį galvočiau. Jis mažų mažiausiai vertas milžiniškų kančių ir kulkos į kaktą. Jis 2001 m. balandžio 17 d. atėmė iš manęs sveiką tėtį (Arvydą Zemenską-Red.) ir ramybę šeimoje. Jis mano tėčiui, inkasatoriui, šovė tiesiai į galvą! Vos keli milimetrai ir mano tėtis nebūtų išgyvenęs...
Šis tekstas, kuriuo čia pasidalinsiu, rašytas praėjus 8 metams... Sveikatos atėmimas iš tėčio mūsų šeimą paveikė visam gyvenimui. Tiesa, belieka džiaugtis, kad tėtis - gyvas ir yra su mumis.
2001 metai. Ankstyvas pavasaris. Visi kaip įmanydami laukėme Šv. Velykų. Galvojome, kaip kuo gražiau nudažyti kiaušinius, pirkome dažus, ruošėme smulkias dovanėles.
Pagaliau! Pagaliau atėjo metas, kai margučiai buvo nudažyti ir balandžio 15-ąją, pirmąją Velykų dieną, išvažiavome pas senelius švęsti. Suvalgėme šventus pusryčius ir prasidėjo linksmybės. Dainavome, ridenome margučius, o svarbiausia - šokome. Kodėl „svarbiausia“? Todėl, kad tai buvo paskutinysis šokis, šoktas su sveiku tėveliu.
Balandžio 17-ąją, po švenčių, tėvelis išėjo į darbą. Darbas jam patiko: geri kolegos, daug laisvadienių ir pats darbas įdomus. Mano tėvelis daug metu dirbo inkasatoriumi viename iš bankų. Niekas nė nenutuokė, kad jis iš ten nebesugrįš.
22.05 val. paskutinioji tėčio inkasuota vieta buvo „Maxima bazė“. Iš jos tėvelis nešėsi apie 100 tūkst. litų. Staiga jo kūną pervėrė baisus ir labai stiprus skausmas. Romas Zamolskis ir jo bendrai, kuriuos vis dar „gaudo“ policija, vien dėl prakeiktų pinigų atėmė iš mano tėčio sveikatą visam gyvenimui. Šauta į galvą, trūko kelių milimetrų iki gyslelės, kuri būtų atėmusi tėčio gyvybę iš karto.
Nusikaltėliai pabėgo, o mano tėtis liko gulėti be sąmonės prie šarvuoto inkasatorių automobilio. Buvo iškviesta greitoji pagalba, kuri išvežė tėtį į ligoninę. Prasidėjo pirmoji itin sunki operacija. Kulka pašalinta nebuvo. Reikėjo laukti, kol bus galima daryti kitą. Kol visa tai vyko, as nieko nežinojau, mat buvo naktis ir ryte turėjau eiti į mokyklą. Mama išvažiavo į ligoninę, o aš likau su močiute.
Ryte pabudusi pamačiau mamytę bei močiutę išverktomis akimis. Jos delsė man pasakyti tiesą. Bijojo, kad man bus šokas. Į mokyklą nenuėjau. Visą dieną buvau pas močiutę ir meldžiausi. Tėčio gyvybė kabėjo ant plauko. Laukdama gerų naujienų vis dievagojausi, kad tėčiui išgyvenus būsiu geriausia duktė pasaulyje.
Ėjo laikas, mamytė grįžusi iš ligoninės pranešdavo vis geresnių žinių: tėtis prasimerkė, pajudino ranką, koją, nusišypsojo. Šitokios žinios vertė mane lieti laimės, susijaudinimo ašaras. Tėtį perkėlė iš reanimacijos į palatą. Kai nueidavau pas jį, negalėdavau neverkti. Kai pagalvoji... Jis visada buvo toks energingas, toks stiprus ir nepalaužiamas, o dabar... Guli apibintuota galva, nejudina kūno, iš akių rieda ašaros.
Tuo kartu galėjai tik surikti: „Už ką, Dieve!? Už ką....?“. Juk yra šitiek blogų žmonių, nusidėjėlių, o čia... Žmogus, kuris visą gyvenimą dirbo, mylėjo šeimą. Tėtis visada norėjo ilgai gyventi, sulaukti žilos senatvės, užauginti mane būdamas sveikas.
Taip, jis ilgai gyvens, sulauks senatvės, tačiau niekada nebus sveikas. Po ligoninės, po reabilitacijos Vilniuje, Palangoje jis nepasveiko. Jam buvo skirta I-oji invalidumo grupė. Tėvelis nepasveiks, ir tai yra tikroji tiesa. Tačiau viltis yra, mano širdyje rusena jos ugnelė, kuri man tyliai šnabžda: „Tėvelis pasveiks, ir mes vėl šoksime polką su ragučiais“.
Tai įvykis, paženklinęs mūsų šeimą ir atnešęs labai daug skausmo bei ašarų, tačiau, laikui bėgant, imi suvokti tai, jog tas, kas mūsų nenugali, padaro mus stipresniais.
