Jau spėjome ir susibarti dėl šio fakto, tik nė vienas neskubame pastebėti, kad (ypač jaunimo tarpe) mūsų gražioji, turtinga lietuvių kalba pamažu miršta. Ji lėtai, bet pastebimai užleidžia vietą anglų kalbai, tiksliau pasakius socialinių tinklų kalbėsenai, sudarytai vien iš svetimybių ir trumpinių.
Šią mintį ir širdperšą nešiojuosi jau seniai, nuo tada kai pradėjau pastebėti nesuprantanti apie ką tarpusavyje kalbasi mano anūkai. Du žvalūs vyrai pipirai, vos atvažiavę viešnagėn ir iki papasakoję man visus savo nutikimus, vienas su kitu čiauškėdavo it porelė užsieniečių, kurių buvo niekaip neįmanoma suprasti be specialaus vertimo. Aš ne tiek pykau, kiek liūdėjau.
Esu berods ir išsilavinusi ir pagauli, ir gan šiuolaikiška, su kompiuteriu ir išmaniuoju telefonu draugaujanti jaunatviška močiutė, o va suprasti ką vienas kitam nori pasakyti mylimi anūkai, nesugebėdavau, nors tu ką. Teko prašyti jaunosios kartos, kad išverstų.
Nors tie „vertimo“ seansai buvo tapę mūsų susiėjimuose gana mėgstama pramoga ir sukeldavo daug linksmumo, pradėjau pastebėti, kad anūkų žodynai vis gi skursta ir tų keistų, bereikalingų svetimybių juose vis daugiau ir daugiau.
Žodžiai – parazitai išsikerojo, dauginasi nesuvokiamu greičiu, užima vis didesnę kalbos dalį. Nors seniai sužinojau ką reiškia pašėrinti ir palaikinti, ar kodėl pamatę ką nors giliai žavinčio abu vyrukai pradeda –pilnomis gerklėmis rėkti „osooooommmm!“ vis dažniau susimastydavau, o kokią įtaką tokia kalbėsenos maniera turės ateityje?
Su siaubu mačiau, kaip keisti naujadarai, dabar vartojami taip dažnai, kad tiesiog įauga jaunimui į kraują. Jie pradeda nepastebėti, kad kalba pamažu virsta į SMS tekstus. Keista, kad bendraudami vienas su kitu gyvai, dar nesusiprotėjo rodyti šypsenas ar ašaras išreiškiančių simbolių, keičiančių normalias žmogiškas emocijų išraiškas.
Kadangi, kaip minėjau esu progresyvi močiutė, turiu ir savo anketą "Facebook". Dažnai lankausi tame tinklapyje, nelaikau jo absoliučiu blogiu. Tačiau vienas tinklapio netobulumas, kurio niekas nepastebi, ar kursi niekam tiesiog nerūpi – jei nori visam pasauliui parodyti kaip tu šiuo metu jautiesi, galima pasirinkti vieną iš daugybės nuotaiką iliustruojančių veidelių... deja nuotaiką tegalima nusakyti anglų kalba.
Kažkaip keistai atrodo, kai sakinys baigiamas nei šiaip nei taip – kažkuris vaikas jaučiasi... tired! Kur dingo žodis pavargęs? Pavargo ir išėjo atostogų? Ar tinklapio administratoriams visiškai nerūpi, kaip darkoma kalba?
Nesuprantu, ar vaikai taip neapsakomai aptingę, ar tiesiog neapsakomai skuba, bet pusė žodžių kažkur išmėtė raides. Dabar, šiandien, rytoj, gerai, dabar ir daug kitų žodžių tiesiog nustojo egzistuoti. Lieka tik dvi trys raidės ir visi puikiausiai vieni kitus supranta, puikiausiai susišneka!
O iš kur kilo keistas įprotis rašyti nenaudojant lietuviško raidyno? Anūkai patikino, kad šitaip „taipinti“ (suprask, spausdinti...) yra kur kas greičiau ir patogiau, manęs nepavyko tuo suvilioti. Aš pernelyg didžiuojuosi mūsų kalbos raidynu, kokio nė viena kita šalis neturi, be to pirštai patys veržiasi rašyti taip, kaip yra kalbama. Savigarba neleidžia rašyti lyg ištisai švepluojant.
Taigi, šeimos taryboje, nusprendėme imtis priemonių ir dabar stengiamės pamažu gražinti į mūsų vaikų kalbą visus pamestus, sutrumpintus žodžius ir išginti iš anglų kalbos kilusius naujadarus. Jei anūkai man parašo žinutę, ar bando su manimi kalbėti „savo“ kalba, yra mandagiai prašomi atrasti ir vartoti tai ką jau yra pamiršę.
Žinote, mano nuostabai jie įsitraukė į šį žaidimą su didžiausiu malonumu! Vyresnysis net paprašė padovanoti jam lietuvių kalbos žodyną, kad galėtų „palepinti“ močiutę sinonimais ir didžiuojasi atradęs tokius žodžius, kurių reikšmę ir skambesį net aš esu pamiršusi.
Tikiuosi prie mūsų prisijungs ir daugiau neabejingų žmonių, kurie padės savo vaikams, draugams ar anūkams iš naujo atrasti gimtosios kalbos skambesį ir žavesį. Laukiu nesulaukiu, kada ir socialiniuose tinkluose vėl pradėsime jaustis laimingi, linksmi, pavargę, liūdni ar tiesiog nuostabūs.
