„Tik kodėl tu ir tokie patys vaikai išėję iš mokyklos su dideliu pasididžiavimu klykaujat rusiškai per visą gatvę? Parduotuvėje irgi visaip: lenkiškai, rusiškai, bet ne lietuviškai? Televizija namie, įtariu, „Pervyj rosijskij“, ar ne? Tai iš kur tada atsiras tas lojalumas savo gimtinei...“
Šis komentaras mane įkvėpė parašyti atsakymą.
O kodėl lietuviai tarp savų visame pasaulyje kalba lietuviškai? Kodėl mums galima, o jiems – ne? Juk natūralu, kad sutikęs savo kalba kalbantį žmogų (nepriklausomai nuo valstybės, kurioje šiuo metu gyveni), kalbėsi būtent ja.
Pusė lietuvių emigrantų po 10 metų gyvena kitose šalyse, bet neišmoksta kalbos. Kodėl jiems nepriekaištaujate kai grįžta pasisvečiuoti? Man, tarkim, gėda už juos, o ne Lietuvos lenkus ar rusus, kuriu didžioji dalis puikiai kalba/rašo lietuviškai, dirba, yra sąžiningi piliečiai, moka mokesčius ir neša naudą valstybei.
Juk natūralu, kad visada buvo ir bus tautinės mažumos. Niekas neprašo su jų nariais kalbėti jų kalba (čia jau geranoriškumo klausimas), bet gerbti – privalome. Juk visi esame žmonės!
O dabar šiek tiek apie tai, kaip aš jaučiuosi šiu dienų Lietuvoje.
Dažnai keliauju, sutinku įvairių tautybių žmonių, tarp jų – ir rusų. Ir dauguma jų užduoda man klausimą: „Už ką taip nekenčiate rusų? Juk mes labai mylime ir gerbiame lietuvius? Tais momentais nežinau, ką žmogui atsakyti. Nes pasakyti, kad tai ne tiesa, būtų melas, o pasakyti, kad tai tiesa, neleidžia mano auklėjimas.
Šventai tikiu, kad jei mus visus sukūrė vienas Dievas, tai kokią teisę kuris nors iš mūsų turi sakyti, kad jis yra geresnis ar kažkuo gyvenime nusipelnęs labiau nei kitos tautybės žmogus? Kokią teisę turime kažką žeminti – vien už tai, kad gimė kitokiu nei aš ar tu? Juk šiame gyvenime mus iš aukščiau apdovanoja ar nubaudžia ne už tautybę. Kam visas tas skirstymas? Kad pasijustum geresniu už kaimyną rusą? Na, tarkim, esi. Ir kas toliau? Laimingesnis nuo to pasidarei? Ar kažkam nuo tavo išsakyto negatyvo palengvėjo, o žemėje daugiau gėrio atsirado? Kada suprasite, kad žemindami kitus šventais netampate?
Man gėda, kad gyvename rusofobų valstybėje. Gėda, kad pasitinkame pagal tautybę. Gėda, kad laisvoje ir demokratiškoje šalyje žmogus negali parduotuvėje, gatvėje su savais kalbėti savo gimtąja kalba. Gėda, kad klijuojame etiketes, net nepažinodami žmonių.
Nesuprantu, kodėl dauguma jūsų dedate lygybės ženklą tarp ruso ir Rusijos politikos? Atskirkite pagaliau politiką, nuomonę apie ją nuo asmeniškumų ir apskritai tautos. Man ji irgi svetima. Bet kuo čia dėti visi rusų žmonės? Ir ten, ir čia yra įvairių. Nejau esame tiek neišprusę, kad to nebesuvokiame? Visi turime savus pliusus ir minusus, galima nesutikti su šalies politika, bet sakyti, kad visi rusai išsigimėliai arba kad tai – idiotų šalis, skleisti patyčias, nesantaiką… Nejaugi tikrai esame tokie? O gal tas šaltasis karas – tai proga pamatyti Lietuvos politikų ir žmonių tikrąjį požiūrį į ne lietuviu kilmes piliečius?
Baisu, kad kitokia nuomonė nebegali egzistuoti Lietuvoje, nes yra tik mūsų tiesa ir ji turi būti šventa visiems, arba nešdinkis iš Lietuvos!!! Lietuva – lietuviams!!!
Po įvykių Ukrainoje ir mūsų šalies bei daugumos gyventoju komentarų po straipsniais vis dažniau susimąstau, kad nebegera man gyventi čia. Nebeegzistuoja čia ne tik kita nuomonė, bet ir pagarba žmogui, piliečiui, kad ir kokios jo šaknys būtų.
Patys to nepastebėję tapome hitleriais, rasistais ir nacistais, kurie žmones rūšiuoja pagal tautybę. Ne už tokią laisvę ir Lietuvą prie televizijos bokšto su tėvais stovėdama kovojau, ne už tokią.
Pradėjau suvokti, kad prasidėjus Lietuvoje neramumams irgi pradėtume žudyti vieni kitus kaip ukrainiečiai, nes aplink tiek neapykantos.
Niekiname viską, kas tik turi kažką bendro su žodžiu „Rusija“. Niekindami pamiršome, kad aplink mus yra draugų/kolegų/giminių, kurie turi rusiškų/lenkiškų ar kitokiu šaknų, ir jie yra tokie patys kaip mes: vieni geresni, kiti blogesni. Bet tikrai ne dėl savo tautybės. Ir jiems skaudu klausyti, kaip juos diena iš dienos žemina.
Man net kartais pasidaro nejauku ir pasakyti savo nuomonę apie rusų žmones, nes ji kitokia. O mano vaikas neseniai pasakė, kad stengiasi nebendrauti su rusakalbiais vaikais kieme, nes jo draugai lietuviai už tai jį smerkia.
Vis negaliu suprasti, iš kur tiek neapykantos, tautiečiai?
Tik nereikia apie okupaciją ir Sibirą varyti, nes ir mano seneliai gyveno tais laikais, ir Sibire ne vienus metus praleido. Visą gyvenimą su ašarom akyse pasakojo savo istorijas, bet labai šiltai atsiliepė apie paprastus rusų žmones. Kai kuriems jų buvo dėkingi už išgelbėtus gyvenimus.
Kiekvienas pasirenkame, kokius prisiminimus išaukštinti, o kokius pamiršti. Jie pasirinko gerus. Taip ir kiekvienas mūsų gali pasirinkti, ką po skaudžių įvykių sakyti kitiems. Išmokime pagaliau atleisti ir paleisti praeitį, nes besikaupiantis pyktis mus pačius kaip tautą smaugia. Džiaugtis kai kaimyno namas dega ar nuoširdžiai jį užjausti ir padėti kuo greičiau po nelaimės atsistoti ant kojų – tai tik musu pasirinkimas.
Būkime pagaliau žmonėmis, o ne vilkais vieni kitiems. Gerbkime ir mylėkime vienas kitą, o prieš kažką sakydami ar rašydami visada pirma prisiminkime, kad mūsų tiesa dar nereiškia, kad tai yra tiesa.
