Laimei, turiu geriausius tėvus pasaulyje – jie mane išklausė ir pritarė. Negąsdino, kad traukinys nuvažiuos, palikęs mane gyvenimo užribyje. Jie supranta, kad skubėti, verstis per galvą ir įsėsti į traukinį, vežantį ne ta kryptimi, – daug blogiau nei pavėluoti.
Nes pavėlavusi galiu ramiai prisėsti stotyje, nusipirkti bandelę su cinamonu, pusę suvalgyti pati, pusę sutrupinti alkaniems balandžiams.
Kol šypsosiuosi perone besibūriuojantiems keleiviams, kol virš galvos praplauks tuntas debesų – žiūrėk kitas traukinys jau ir atvyko. O jis tikrai važiuoja reikiam kryptimi. Net pavėlavusi tikrai pateksiu ten, kur ir norėjau būti.
O įšokus į traukinį vežantį nežinia kur (ar dar blogiau, ne sava valia grubiai įstumta pro duris), kelionė tikrai nebus tokia maloni kaip laukimas stotyje. Galbūt kelias stoteles dvejosiu, niekaip negalėdama apsispręsti, ar išlipti pusiaukelėje, ar dardėti toliau.
Jei išlipsiu, teks ilgai maknoti bėgiais atgal, kol pasieksiu tą pačią vienišą stotį. Nebus laiko nei pirkti bandeles, nei šypsotis kitiems keleiviams. Lėksiu pirkti bilieto, tada bėgte į kitą traukinį. Ir visą kelionę mane lydės nuvaryto arklio dusulys.
Jei nuspręsiu važiuoti iki galo, pagailėjusi bilietui išleistų pinigų, mane apims susierzinimas ir pyktis. Erzins bendrakeleiviai, puikiai žinantys, kokia kryptimi ir kodėl jie važiuoja. Erzins peizažas už lango ir net tylus ratų bildesys.
Stotis, kurią pasieksiu jau nelaiminga, paliks slegiantį įspūdį. Ji atrodys nesvetinga, atšiauri, o virš durų kabos apsilaupiusi lentelė: „Neišnaudotų galimybių ir blogų pasirinkimų miestas“.
Žinoma, aš pabandysiu tame mieste įsikurti ir galbūt net apsimesiu, kad esu laukiama. Tačiau visą laiką, visą savo nykų gyvenimėlį puikiai žinosiu – atvažiavau ne ten ir ne laiku. Tai ne ta vieta, kurioje norėčiau gyventi.
Ilgainiui susitaikysiu, nes juk visi susitaiko. Gyvensiu kaip visi, o jei kas paklaus, kaip sekasi, pameluosiu: sekasi puikiai, darau tai, ką visada norėjau daryti, gyvenu taip, kaip visada norėjau gyventi. Meluosiu taip dažnai, kad galop pati patikėsiu savo melu ir pamiršiu, kaip ten buvo prieš daugelį daugelį metų.
Laimei, turiu geriausius pasaulyje tėvus. Jie nežino mano svaičiojimų apie prasilenkiančius, priešingomis kryptimis judančius traukinius, bet gerbia mano norą dar šiek tiek palaukti.
Nuostabūs tėvai, suteikiantys man dar vienerius metus, kad pasirinkčiau norimą judėjimo kryptį ir greitį. Nuostabūs tėvai, kurie vos vieną kartą paklausė: kur norėtum stoti. Ir daugiau neklausinėjo išgirdę mano „nežinau“.
