Žinoma, tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Apie tai būtų ką rašyti, bet šiandien aš rašysiu apie madą, ypač išpopuliarėjusią pastaruoju metu. Tai yra perdėtas savo vaikų nuotraukų publikavimas socialiniuose tinklapiuose.
Kai žmogus deda po 40 beveik vienodų savo nuotraukų, dar suprantama – greičiausiai jis jaunas ir jam tiesiog patinka jomis dalintis, komentuoti, smagu, kai nuotrauka surenka daug „laikų“. Taip paaugliai bendrauja. Tačiau aš visiškai nesuprantu ir turbūt nesuprasiu, kai mamos - kai kurios jau ne tokios ir jaunos - į socialinius tinklapius kelia savo vaikų nuotraukas nuo pat gimimo, aprašo kiekvieną vaiko žingsnį.
Dažna besilaukianti moteris, dar net nespėjus gimti vaikui, rašo Feisbuke per telefoną, kad jau guli ligoninėje. Toks jausmas, kad norėtų taip ir parašytų: „Einu gimdyt“. O jau kai pagimdo, tik žiūrėk – nuotraukos pasipila iš ligoninės, o paskui jau visą vaiko augimą gali stebėti – tiek aprašymą, tiek nuotraukas, kartais net filmuotos medžiagos įkeliama. Puikiai suprantu, kad galima pasidžiaugti, įkelti vieną kitą nuotrauką, parašyti, kad „mums jau mėnuo“ ir panašiai, tačiau tai, kas vyksta dabar...
Tokiais dalykais dalintis reikia tik su artimais žmonėmis, o čia dažna mama tai publikuoja visiems. Ar visi Feisbuko draugai tikrai yra draugai? Įsivaizduokime, moteris turi apie 300 draugų Feisbuke. Draugai iš vaikystės, iš mokyklos, aukštosios mokyklos, darbo, galų gale šiaip visokie pažįstami. Guldau galvą, kad ne vienas Feisbuko drauguose turi tų, kurių nemėgsta arba gatvėje net nepasisveikina (o gal paprasčiausiai neatpažįsta).
Kartais mamytė albumą padaro prieinamu ne tik savo draugams Feisbuke, bet apskritai visiems, todėl nuotraukas žiūrėti gali net ir tie, kurių ji visai nepažįstai. Ir labai smagu, kai jie žiūri į 400 jūsų vaiko nuotraukų, kuriame užfiksuotas visas jo augimas? „Tomukas valgo“, „Tomukas paėmė telefoną“, „Tomukas sėdi“, „Tomukas miega“, „Tomukas guli“, „Tomukas juokiasi“, „Tomukas pyksta“, „Tomukas žaidžia“, „Tomukas maudosi“, „Tomukas kalba“, „Tomukas verkia“? Ir taip toliau.
Beje, prie kiekvienos nuotraukos reikia pažymėti ir tėčio Feisbuko paskyrą, kad dar ir jo seni kiemo draugai ar bendradarbiai matytų, kaip auga vaikas. Nežinau, gal čia kai kurios mamos tuo didžiuojasi, bet aš nemanau, kad yra kuo didžiuotis. Ar kas nors iš mūsų būtume norėję, kad mama nuo pat kūdikystės publikuotų mūsų augimą keliems šimtams žmonių, su kuriais mama net nebendrauja, kurie mūsų nuotraukas būtų galėję išsisaugoti, net atsispausdinti? Labai abejoju.
Svarbiausia, kad tai yra užkrečiama. Jeigu vienas dalinasi savo tobulu gyvenimu, tai ir kitiems reikia. Būtinai reikia pasirodyti, koks vaikutis laimingas, kaip jis juokiasi, kiek daug turi žaislų, kaip šeima visur važiuoja. Tiesiog privaloma viskuo puikuotis, kad tik taptume geriausiais.
Bet tokie tėvų poelgiai kaip tik parodo ne meilę vaikui, o meilę sau – tai tik yra pasirodymas prieš kitus, kokie mes geri tėvai, kokia mūsų šeima laiminga. Kuo gi kūdikiui naudingas tas nuotraukų publikavimas? Ogi niekuo. Ir jeigu jau turi vaiką, bet jo nuotraukų į Feisbuką nededi, visi ima sakyti – o gal vaikui kas nors negerai, kad nededa nuotraukų? Atsakymas paprastas – jam viskas gerai ir jis turi protingus tėvus, nes tėvai suvokia, kad nėra reikalo rodyti savo vaiko augimo proceso svetimiems žmonėms.
Linkiu tėvams susiprotėti, kad milžiniškas vaiko nuotraukų albumas turi būti skirtas šeimai, giminaičiams, artimiems draugams, o ne publikavimui Feisbuke . Džiaukimės savo vaikais, tačiau atminkime, kad ne visi turi teisę matyti kiekvieną akimirką, kurią patiria mūsų mažyliai.
