Sąžinė ir paguoda man nelabai dera kartu. Pasirinkęs sąžinę renkiesi neapibrėžtumo būseną ir kančią, o renkantis paguodą visa tampa aišku, trivialu, savaime suprantama ir nekvestionuojama. Tai viešojoje erdvėje vadinama sveiku protu, kasdienės reikšmės abstraktybe - prasmės neįgyjanti sąvoka.
Reikia pastebėti, kad konfrontacija tarp paguodos ir sąžinės šių dienų visuomenėje sparčiai išaugusi. Privalai rinktis esmingai: prisitaikyti ar išlikti savimi. Vidurio beveik nebelieka, nes vis rečiau gali klysti. Kai kada ilgai tenka braidžioti patogumo jūroje, kol supranti, kad psichologizuotas you can (tu gali) optimizmas, nurodantis į fanatišką asmeninę sėkmę, niekur neveda. Nesiskaityti su gyvenimo prieštaravimais tolygu nesiskaityti su sąžine ir pačiu savimi.
Galbūt paguoda ir konformizmas man beveik skambėtų kaip sinonimai. Bėda ta, kad tam tikra paguoda mums neišvengiamai reikalinga. Ne tuomet, kai leidžiamės į laisvo mąstymo kelionę nuo pat savo gyvenimo rytmečio iki paskutinio saulėlydžio, o tuomet, kai tenka priimti sprendimus – o juos priiminėjame kasdien – kurie reikalauja vertybinių nuostatų. Vertybė – sustabarėjusi, įtikėta tiesa, ten pat seka paguoda. Tad niekur nedingsi – tenka rinktis, spręsti, o kartu ir klysti. Žmogus gi ne dievas… Kuo daugiau praktiškos kasdienybės, asmeninių tikslų, tuo daugiau suinteresuoto, taigi vertybėmis suvaržyto žvilgsnio į pasaulį. Nesuinteresuota teorinė žiūra išlaisvina – žmogus įgyja dievybės.
Mūsų kasdienybė nuo viršaus iki apačios praktiška. Pragmatiniais ryšiais susaistytoje visuomenėje pasireiškia atsakymo, o ne klausimo svarba. Temidės svarstyklės krypsta labiau į paguodos nei į sąžinės pusę. Gaunasi taip: teisinga tai, kas mums naudinga… Visuomenės nariai tarpusavyje susipriešina susiskirstę į atskiras stovyklas. Interesai ima viršų, o savirefleksija nukelta nuo svarstyklių paliekama svarstymų užribyje.
Vartodamas žmogus tampa vartojama preke, fabriko dalimi. Visuomenėje retai individas sutinkamas be nykios susvetimėjimo pačiam sau kaukės. Į jį žvelgiama kaip į didelio fabriko sraigtelį. Galbūt net svarbų, reikšmingą… Bet beveik niekada į jį nežvelgiama kaip į žmogų. Nenaudingas, vadinasi nereikalingas. O jei reikalingas, tai tik dėl to, kad naudingas. Taigi mąstymas irgi nebereikalingas, nes jis veikiau grįstas klausimais nei atsakymais. Sunku sužadinti savyje norą girdėti ne tai, ką liaudis nori girdėti arba ką masinės medijos siūlo. Medijos suskaido žmogų į atskiras situacijas, palieka jį be vientisos pasaulėžiūros. Destruktyvi asmenybė neišlaiko savasties, todėl pasitenkinimą randa nuolatinėje pramogų kaitoje – tiesioginė patirtis iškeičiama į simuliakrinę patirtį.
Tiek mokslas, tiek religija, tiek politinės ideologijos siūlo atsakymus. Jų (atsakymų) neišvengiamai reikia, kad mes, žmogiškos – taigi baigtinės – būtybės gyventume. Filosofijai atsakymai reikalingi iš esmės naujiems klausimams kelti. T.Adorno sako, kad filosofija yra veikiau reikalavimas nei paguoda. Gyvenimas nėra vienalytis (angl. one-dimensional). Mūsų epochos žmogus viską skaido į dalis, bet retesniais atvejais geba apibendrinti, žvelgti abstrakčiai, susieti, vertinti, taigi tuo pačiu ir suprasti. Neturėkime iliuzijų ir nemanykime, kad atsakymai mums pateiks aiškesnį pasaulio vaizdą. Paskiriems faktams reikia apibendrinimų, interpretacijos, o kartu ir naujų klausimų.
Tik klausdamas žmogus ieško ir atranda. Jau graikai žinojo: bėk nuo to, kuris viską žino… Tiems, kas ieško paguodos ir nieko daugiau arba pamiršta savo ribotumą, teiginys, kad nėra vienos tiesos, kad jos niekas nepasieks, skamba nuviliančiai. Tiesmukai suponuojama priežastis nefilosofuoti ir nesigilinti, nors ir tai neišvengiamai tampa gyvenimo filosofija. Tarsi paguodžianti, bet susipriešinusi, paklydusi, sustabarėjusi, nenuosekli ir neaiški. Tik iliuzijose kasdienės sąmonės reliatyvistinis aiškumas, kur sąvokos formuojamos, iškraipomos ir niveliuojamos masės stereotipais, yra aiškus, paguodžiantis ir neprieštaringas. Refleksija griauna pagrindą po kojomis, atveria nežinomybę, tuo pačiu ir akinančią nuostabą. Kaip Platono olos kalinys – vis išeini iš olos ir grįžti į… vis kitą olą.
O ar paklausiame savęs, kam mums reikalinga viena tiesa? Kodėl ne dvi, ne penkios tiesos? Pasaulis spalvingas, įvairus ir daugiauplanis, žmonės – skirtingi. Ar verta pasaulį paversti statiška iškamša, banalybių rojumi? Ypač šiandien, kai gyvenimas nuolat kinta, bet veikia pagal technologinio mito pasaką – pagal vieną homo faber tiesą. Kiti pasakojimai nustoję galios. Lygiai taip pat nereikėtų visų vektorių suvesti į individo patyrimą, tik į jo laisvę. Netapatinu nuomonės ir tiesos kaip ir pasirinkimo akto bei supratimo. Teisus tiek Parmenidas, tiek Herakleitas, o pastovumo ir kitimo perskyrą nutiesia transcendencijos judesys. Būtis neaprėpia viso, kas yra.
Mokslas ribotas, filosofija neribota. Bet visgi panašu, kad gyvenimo prasmė slypi ne atsakyme, o būtent klausime, kuris atveria vartus į suvokimą. Manau, jog paslaptingas klausimas „Kodėl?“ yra ryškus gyvenimo prasmės veidrodis, į kurį mes žvelgiame būdami vis kiti, bet siedami su tuo pačiu savimi… Būti, reiškia atpažinti tikrovę ir save joje. Gyvenimo kokybinį intensyvumą lemia intelektas, kuris padeda pagauti tikrovę, atsiskleidžiančią individui kaip pilnatvės išraiška.
Be abejonės, paguoda ir sąžinė yra du žmogiškosios egzistencijos poliai. Tačiau man norėtųsi, kad ateities žmogus neliktų abejingas absurdiškai tikrovei ir kenčiančiam pasauliui, užuot tapatinęs save su globalios apimties automato dalimi suvoktų, kad jo vienkartiškas egzistavimas apima ne tik gyvuliškai redukuotą dviplanį poreikiai-lūkesčiai mechanizmą, ne vien pasitikėjimą savimi ir savo nuomonės turėjimą, ne vien banaliausią karjeros sėkmę, bet taip pat ir individo polinkį į savirefleksiją, savivoką bei gebėjimą pačiam save kurti žvelgiant iš įvairių perspektyvų, užuot visą gyvenimą kaip kurmiui raustis iš anksto gerai išpurentoje lengvų tiesų paguodos dirvoje, nes tik išlaisvinęs intelektualinę sąžinę žmogus gali būti laisvas.
