Pati auginu du sūnus paauglius ir vieną dukterį. Turiu pasakyti, kad mūsų namuose su vaikų elgesiu dabar nėra nė mažiausios problemos. Visų pirma, manau, todėl, kad aš tikrai nebijau savo vaikams duoti į kailį, giežtai nustatau leistinas elgesio normas, verčiu jų laikytis ir ugdau pagarbą vyresniems.
Mano vaikai yra ne kartą gavę ir diržu, ir ranka per sėdynę bei stovėję kampe.
Nė sykio nesu prieš juos pakėlusi rankos be rimtos priežasties – tai būdavo bausmė už netinkamą ar pavojingą elgesį. Pavyzdžiui, kai dar buvo maži ir dukra pabandė įkišti šakutę į elektros lizdą, ar sūnus parduotuvėje sukėlė erzelį, nes nenupirkau žaislinio malūnsparnio, kainuojančio virš 100 Lt. Jis pradėjo spiegti, trepsėti, ožiuotis... Pačiupau už rankos, išsivedžiau iš prekybos salės ir lauke kelis kartus stipriai pliaukštelėjau per užpakalį. Visos isterijos iškart pasibaigė, vieną kartą ir visiems laikams.
O jei paklausit, kodėl išsivedžiau, tai pasakysiu – pabandyk blogai ar netinkamai besielgiantį nuosavą vaiką drausminti viešai! Tuoj būsi apšaukta sadiste, išsigimėle ar dar baisiau. Bus pasiūlyta pasodinti į kalėjimą, atimti vaikus. Ne, ačiū, tų kleidesių klausytis nenoriu.
Jei manote, kad esu per griežta ar auginu juos netinkamai, apsidairykit. Pamatysite pilnas gatves ir mokyklas „tinkamo“ auklėjimo pavyzdžių. Jie trainiojasi aplink parduotuves ir nesislapstydami laka alkoholį. Jei ką ryja, visas pakuotes numeta čia pat sau po kojomis. Jei yra kas nors, ką sukūrė ir pastatė suaugę žmonės, kad galėtų gėrėtis ar džiaugtis, tie vaikigaliai būtinai tai apdergs, sugadins ar subjauros.
Visos sienos išrašinėtos šlykščiais kringeliais, vaikų žaidimų aikštelėse mėtosi alaus skardinės ir prezervatyvai, suoliukai laužomi, šiukšlių dėžės padegamos... Vyrauja absoliuti anarchija ir nepagarba kitų žmonių darbui ir pinigams.
Vakarais dėl tokių „tinkamai“ išauklėtų jau baisu išeiti į gatvę, nes stoviniuoja aplink namus gaujomis. Apie tai, kad staugia, kaukia iki išnaktų neduodami žmonėms pailsėti ir apskritai elgiasi lyg gyvulių banda, aš nekalbu.
Merginos jau nuo kokių penkiolikos metų laksto iš lovos į lovą ir dar didžiuojasi savo reputacija, tarsi būtų ne banalios paleistuvės, o sekso dievaitės. Tada prisilakstę darosi abortus ar marina naujagimius šiukšlių konteineriuose.
O mokykla? Mano vaikai yra išmokyti – mokytojas visada teisus. Man nepasiskųsi dėl blogo pažymio ar pastabos. Aš per daug nesigilinu į situaciją. Jei gavai du, vadinasi pats kaltas – per mažai mokeisi. Mokytoja čia niekuo dėta. Jos darbas yra išaiškinti pamoką, o išmokti pateiktą medžiagą tai jau vaiko pareiga. Niekada nedraskau akių klasės auklėtojai, nesiginčiju su pedagogais ir stengiuosi, kad mano vaikai savo elgesiu nekeltų rimtų problemų. Ir kol kas tokia taktika visiškai pasiteisina – visi trys vaikai mokosi puikiai.
Be to, namuose yra aiškiai paskirstytos pareigos – kas ką ir kada turi padaryti. Jei darbai neatliekami, tada imuosi bausmių. Apriboju naudojimąsi internetu, atimu telefonus, paskiriu griežtą namų areštą. Nė vienas vaikas neišdrįsta man grasinti tokiom nesąmonėm kaip pabėgimai iš namų ir durų prieš nosį neužtrenkia.
Esu juos griežtai įspėjusi – vieną kartą išeisi, į namus taip paprastai sugrįžti neišeis. Negerai taip kaip dabar yra, kai gyvenate už mano pinigus, puiku. Raskite darbus ir gyvenkite už savus. Nei litu jūsų neparemsiu.
Yra tokia puiki ir jau pamiršta patarlė: lenk medį, kol jaunas. Vaikus reikia auklėti griežtai, nes jie labai greit supranta kur yra silpnoji tėvų vieta ir pradeda jais be gailesčio manipuliuoti. Vaikai visi iki vieno yra egoistai, greit įpranta prie gero gyvenimo, o tada be kovos prarastų pozicijų jau niekaip neatstatysi.
Kai pasiskaitai šiuolaikinę su auklėjimu susijusią literatūrą ar kai pasiklausai kokių psichologų, tai susidaro įspūdis, kad paauglystė - tai ne augimo proceso dalis, o kažkokia rimta psichikos liga. Kada turi tik popinti vaikus, juos suprasti, užjausti ir vaikščioti po namus ant pirštų galų. Kad, gink Dieve, neįžeistum tokio jautraus padaro kaip paauglys.
Tik žinote, tos paauglystės, ko gero, visai nėra. Kažkada vaikai dirbdavo jau nuo šešerių septynerių metų ir kai reikėdavo galvoti apie tai, kaip užsidirbti duonos kąsnį, nekildavo minčių apie jokias kvailystes.
Mes tikrai jiems per daug leidžiame, o nereikalaujame beveik nieko. Bijau, kad ateis toks laikas, kai jie visiškai užlips mums ant galvos, o mes tik tada susiprotėsime kažką padarę ne taip. Tik bus jau per vėlu. Jau dabar auga ištisa karta prarastų vaikų, nežinančių daiktų kainos ir pareigos svarbumo.
