Tai atskleidė šią savaitę paskelbta Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros ataskaita. Apklausus 42 tūkst. moterų, pirmą kartą įmanoma palyginti smurto prieš moteris mastus visoje ES ir skirtingose jos narėse.
Kaip Lietuva pagal smurto prieš moteris mastą atrodo ES kontekste? Kur aukos ieško pagalbos? Kaip reikėtų suaktyvinti kovą prieš smurtą? Apie tai pokalbis su Lygių galimybių plėtros centro eksperte Vilana Pilinkaite-Sotirovič.
- ES Pagrindinių teisių agentūra paviešino, kaip skelbiama, didžiausios iki šiol pasaulyje atliktos apklausos apie smurtą prieš moteris rezultatus. Kuo unikali ir svarbi ši apklausa bei jos rezultatai?
- Tyrimas unikalus jau vien tuo, kad buvo apklausta 42 tūkst. respondentų. Skirtingose šalyse, žinoma, ir iki šiol buvo atliekama reprezentatyvių tyrimų. Bet dabar pirmą kartą galime palyginti smurto prieš moteris duomenis visos Europos Sąjungos mastu.
Surinkta labai daug vertingų duomenų: apie fizinį smurtą, patiriamą iš partnerio ir nepartnerio, seksualinį smurtą, psichologinį smurtą. Paliesta ir smurto darbe tema, apie kurią labai mažai kalbama.
- Turbūt pagrindinis tyrimo skaičius – 33. Tai procentas Europos moterų, kurios per savo gyvenimą yra patyrusios fizinį ir seksualinį smurtą. Ar šis skaičius jus šokiruoja?
- Žiūrint procentais ar dalimis, matyti, kad smurtą yra patyrusi kas trečia moteris nuo 15 metų. Jau tai yra nemažai. Tačiau žiūrint absoliučiais skaičiais visos Europos Sąjungos mastu, fizinį ar seksualinį smurtą yra patyrę net 62 milijonai moterų. Tai yra šokiruojantys skaičiai.
Apie tai turime susimąstyti absoliučiai visi. Mat tos moterys, kurios yra patyrusios smurtą, vėliau patiria ir depresiją, ir pyktį, ir nenorą būti visuomenės dalimi. Tai yra trauma ne tik pačiam smurtą patyrusiam žmogui, to pasekmes jaučia jo aplinka, artimieji, bendradarbiai. Smurtas sukelia pasekmes ne tik asmeniui, bet ir bendruomenei.
- Lietuva yra arti ES vidurkio: apie patirtą smurtą tyrime prisipažino 31 proc. Lietuvos moterų. Ką tai jums sako?
- Tyrime yra įvairių duomenų pjūvių. Pagal kai kuriuos parametrus Lietuva atitinka ES vidurkį, o kai kur – jį viršija. Pavyzdžiui, Lietuvoje 83 proc. respondentų mano, kad smurtas yra paplitęs arba gana paplitęs reiškinys, tuo tarpu ES vidurkis – 78 proc.
Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kur ir kokios pagalbos kreipiasi smurtą patyrios moterys, ir kodėl nesikreipia. Lietuvoje 24 proc. smurtą patyrusių moterų kreipėsi į policiją. Tai, manau, yra dvejus metus galiojančio Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje rezultatas. Bet yra kita pusė. Policijos duomenys rodo, kad pernai dėl smurto į ją kreipėsi apie 20 tūkst. moterų. Tai jeigu tie 20 tūkst. yra tik 24 proc., tai smurto mastai yra kur kas didesni, nei mes numanome.
Tuo tarpu visos ES mastu į policiją kreipiasi mažiau – 14 proc. smurtą patyrusių moterų. Kita vertus, lietuvės mažiau (1 proc.) nei kitos ES moterys (5 proc.) dėl smurto kreipiasi į socialines tarnybas ir krizių centrus (atitinkamai 2 ir 4 proc.). Mane šie skaičiai šokiravo. Tai liudija, kad arba nėra krizių centrų, nėra kur kreiptis, arba tie centrai yra neprieinami. Lietuvoje yra aiški problema: krizių centrai egzistuoja prie savivaldybių, ir jeigu žmogus nėra registruotas toje savivaldybėje, suteikti jam pagalbą yra sudėtinga. Mat taip paskirstytas finansavimas.
Šokiruoja ir dar vienas skaičius iš Lietuvos, kodėl moterys nesikreipia į policiją. Daugiau nei pusė moterų bando problemą spręsti pačios, o apie 30 proc. bijo atsakomųjų smurtautojo veiksmų.
- Ataskaitoje pažymima, kad kalbant apie patirtą smurtą labai svarbus moterų sąmoningumas. Koks yra lietuvių sąmoningumas?
- Kaip rodo tyrimas, net trečdalis smurtą patyrusių moterų niekur nesikreipia, nes joms gėda apie tai prisipažinti, o ketvirtadalis sako nenorinčios viešinti šios problemos. Tai gal ne sąmoningumo klausimas, o visuomenėje nusistovėjusi nuostata, kad jeigu kalbi apie smurtą, tai problema yra tavyje, o ne smurtautojo elgesyje. Mūsų visuomenėje dar egzistuoja kaltinimo aukai aspektas.
- Kad į smurto aukas žiūrima nevienareikšmiškai, parodė ir lrytas.lt socialinė kampanija „Smurtas šeimoje: tik netylėk“. Komentaruose prie atvirų moterų išpažinčių buvo ir palaikymo, ir pykčio, ir aukos smerkimo. O kaip jūs vertinate šios kampanijos metu nuskambėjusias moterų išpažintis?
- Vien tai, kad mes diskutuojame šia tema, jau yra žingsnis į priekį. Prieš septynerius metus, kai pradėjau dirbti smurto prieš moteris srityje, vyravo požiūris, kad tai yra labai asmeninis reikalas, į kurį nedera kištis, kalbėti buvo tabu. Dabar problemos suvokimas valstybės lygyje yra žymiai pažangesnis.
O kai kalbame apie konkrečius atvejus, matome, kad labai gajūs lyčių stereotipai. Pavyzdžiui, neva auka pati išprovokuoja tai, kad prieš ją smurtaujama. Tie stereotipai persiduoda net policijos pareigūnams.
- Ataskaitoje pateikta nemažai rekomendacijų, kaip spręsti smurto prieš moteris problemą. Kurios jų – aktualiausios Lietuvai?
- Pirmiausia – ratifikuoti Stambulo konvenciją. Ši konvencija parengta remiantis pačiais pažangiausiais žmogaus teisių principais bei apima prevenciją, apsaugą ir atsakomybės užtikrinimą. Ši konvencija skatina valstybes imtis labai kryptingų ir nuoseklių priemonių, kad būtų kovojama su smurtu lyties pagrindu. Rekomendacijos apima edukacines, socialines ir teisėsaugos sritis.
Antra labai svarbi rekomendacija, kad nacionalinės vyriausybės, rengdamos savo planus, išgirstų ir įvertintų aukų patirtį. Mūsų šalyje dar labai dažnai negirdimos tos tikrosios patirtys.
Taip pat labai svarbu, kad į kampanijas prieš smurtą įsitrauktų ir nesmurtaujantys vyrai. Svarbu, kad jie garsiai ir viešai pasisakytų prieš smurtą.
Žinoma, turi būti dirbama ir smurtaujančiais vyrais, tiesa, to metodikos dar nėra iki galo išdirbtos, mat reikia atskirti tuos vyrus, kurie nori keistis. ir tuos, kurie yra smurto recidyvistai.
