Gerbiama pensiono direktore, su nuostaba ir susidomėjimu perskaitėme jūsų interviu, duotą „Delfi“ portalui: „5 valandas vyro daužyta moteris: policijos maldavau atvykti, o jie paskambino vyrui“. Sudomino ir nustebino tiek jūsų drąsa pripažinti įvairias, atrodytų, jums nepalankias aplinkybes, tiek ir visiškas nesusivokimas problemoje. Šiaip ar taip, apgyvendinimo paslaugas jūsų vadovaujama biudžetinė įstaiga teikia jau nuo 1998 metų, regis, buvo laiko pasigilinti taip pat ir į nukentėjusių nuo smurto šeimoje asmenų poreikius bei pagalbos jiems teikimo specifiką.
Žinoma, institucijai, veikiančiai pagal Socialinių paslaugų įstatymą, neprivaloma žinoti specializuotos pagalbos teikimo niuansų, tačiau smurtą ir prievartą patiriančios moterys sudaro nemažą dalį šioje institucijoje apgyvendinamų asmenų. Tad jau vien pokalbiai su jais galėjo suteikti tam tikros svarbios informacijos ir įžvalgų, leidžiančių nebedaryti tokių grubių klaidų viešuose pasisakymuose.
Jūsų dėmesiui siunčiame metodinę medžiagą, parengtą asociacijos „Vilniaus Moterų namai“, kurios įkurtas ir valdomas Krizių centras smurtą ir prievartą patiriančioms moterims be pertraukų nuo 1996 m. iki šiol teikia specializuotą kompleksinę pagalbą šiai tikslinei grupei, o nuo 2012 m., įgyvendinant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, veikia kaip Vilniaus miesto Specializuotos pagalbos centras.
Remiantis gerąja pasaulio praktika, parengtos metodinės medžiagos pagrindu vykdome mokymus socialinių įstaigų darbuotojams, tokiems, kaip ir jūsų vadovaujama įstaiga, gerb. N.Dirsiene, nes viso to jie nežino, niekur apie tai negirdėjo ir nesimokė. Jų teikiama pagalba apsiriboja socialiniu darbu bei apgyvendinimo paslaugų teikimu ir jokiu būdu nėra specializuota kompleksinė pagalba smurtą ir prievartą patiriantiems asmenims.
Tokios pagalbos teikimą numato naujasis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kurio iniciatorėmis ir vienos iš autorių esame mes, į Nacionalinę NVO Koaliciją „Moters teisės – visuotinės žmogaus teisės“ susijungusios moterų pilietinės organizacijos, šiuo metu vykdančios regioninių Specializuotos pagalbos centrų (toliau –SPC) funkcijas.
Jei būtumėt tokia maloni, prašytume perskaityti šią medžiagą, taip pat mielai pravestume mokymus jūsų įstaigoje dirbantiems socialiniams darbuotojams, tuo padėdamos pakelti jūsų pačios ir jūsų vadovaujamo kolektyvo kvalifikaciją smurto prieš moteris, kaip nusikaltimo ir žmogaus teisių pažeidimo, įveikimo srityje. Mokymų metu taip pat pristatysime SPC darbą, kuris, kaip rodo jūsų viešas pasisakymas, jums yra visai nesuvokiamas.
Tačiau pereikime prie jūsų interviu. Savo interviu pradedate nuo pareiškimo, „jog jei ne tas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, straipsnyje minima moteris dar ilgai būtų laukusi pagalbos“, ir tai tiesa! Tai, kad daugybė moterų daugiau nei du nepriklausomybės dešimtmečius veltui laukė pagalbos iš institucijų buvo tikroji priežastis, dėl kurios mūsų, pilietinių moterų organizacijų, pastangomis buvo parengtas ir priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, numatantis valstybės garantuojamą specializuotą kompleksinę pagalbą smurtą ir prievartą patiriantiems asmenims.
Atkreipkite dėmesį – Apsaugos. Apsaugos nuo prieš šiuos asmenis vykdomo nusikaltimo ir jų žmogaus teisių daugybinio pažeidimo, saugiausioje, kaip esame linkę manyti, tai yra namų arba artimoje aplinkoje. Natūralu būtų tikėtis pagarbos ir solidarumo, jei ne dėkingumo už šį pilietinių moterų organizacijų jau nuveiktą ir toliau dirbamą darbą, jei jau laikote save taip pat dirbančia šioje srityje, todėl dar labiau stebina jūsų atsainus tonas ir nedraugiški pareiškimai SPC adresu.
Toliau jūsų interviu visiškai teisingai nupieštas socialinio darbuotojo paveikslas susidūrus su smurtu prieš moteris šeimoje – „moteriškė su rankinuku“. Deja, tai tikslus nespecializuotą pagalbą teikiančių socialinių darbuotojų, o neretai ir vaikų teisių specialistų portretas smurto prieš moteris šeimoje atvejais. Tuo specializuota pagalba ir skiriasi nuo socialinių darbuotojų, kad ir galimybių, ir kompetencijos Specializuotos pagalbos centrai šioje srityje turi kur kas daugiau, – valstybė tam ir ėmėsi kurti SPC tinklą tampriai susiedama jo veiklą su teisėsaugos institucijų veikla, kad teikiama pagalba atitiktų būtent šios asmenų grupės poreikius ir būtų efektyvi.
Kaip žinia, jokios kitos institucijos, kaip tik pilietinės moterų NVO, iki tol specializuotos pagalbos neteikė ir šiuo metu neteikia, ir jaučiasi, kaip Jūs kad sakote, išties bejėgės, neturėdamos nei reikiamų žinių, nei darbo įgūdžių, leidžiančių vykdyti efektyvią intervenciją, padedančią nukentėjusiam asmeniui, 98 proc. atvejų tai moterys ir jų vaikai, išeiti iš užburto smurto rato.
Tačiau mus liūdina tai, kad savivaldybių biudžetinės įstaigos, kaip ir jūsų vadovaujamas municipalinis Motinos ir vaiko pensionas, įžiūri moterų pilietinių organizacijų pagrindu kuriamuose SPC savo konkurentus ir bando kovoti su jais, kaip matome, nesirinkdamos priemonių, – vargu, ar kas galėtų vertinti kaip draugišką kad ir šį jūsų pasisakymą: „Užuot skyrus daugiau pinigų krizių centrams, kurie realiai dirba su šiomis problemomis, dėmesys sutelkiamas tik į smurto atvejų registravimą ir stebėjimą, kadangi SPC daugiau nieko padaryti ir negalės“.
Tokie pasisakymai gali būti vertinami kaip noras pakenkti, diskredituoti, padaryti žalą dar tik kuriamos SPC tarnybos geram vardui ir patikimumui. Tuo pačiu žalą patiria SPC klientai, nes panašūs pasisakymai formuoja neteisingas nuostatas SPC atžvilgiu ir trukdo pasinaudoti jų pagalba, kurios, būtent specializuotos pagalbos, šiuo metu Lietuvoje ypatingai trūksta.
Dėl šių priežasčių ketiname kreiptis į Socialinių darbuotojų asociaciją, prašydami vertinti Jūsų elgesio atitikimą socialinio darbuotojo etikai ir garbės kodeksui. Jums viešai pademonstravus savo nekompetentingumą komentuojamos temos atžvilgiu, reikalaujame viešai atsiprašyti SPC tarnybos ir ją sudarančių pilietinių moterų organizacijų, – taip pat viešai, kaip buvo pateikta ir klaidinanti informacija.
Toliau interviu samprotaujama apie pagalbą smurtautojams. Leiskite paklausti, kaip gali socialinės įstaigos vadovė, socialinė darbuotoja, spekuliuoti apie pagalbą smurtautojams vyrams, jei yra angažuota padėti smurto ir prievartos aukoms moterims? Ar tai nėra atviras prisipažinimas apie savo darbo neefektyvumą, nusivylimą savo pastangų rezultatais, subankrutavusia veikimo strategija ir taktika?
Juk neužtenka turėti tik socialinio darbuotojo diplomą (kaip ir neužtenka turėti psichologo, gydytojo, teisininko diplomą) tam, kad galėtum suteikti specializuotą kompleksinę pagalbą šiai labai specifinius poreikius turinčiai klientų grupei – asmenims, išgyvenusiems ir išgyvenantiems sukrečiančius įvykius, keliančius pavojų jų gyvybei, sveikatai, gerovei.
Regis, turėtų būti akivaizdu, jog efektyvi ir lengvai prieinama pagalba nukentėjusiesiems turėtų būti suprantamas kaip tiesioginių valstybės įsipareigojimų vykdymas ir būti absoliutus visų mūsų prioritetas.
Prisiliesti prie tokio skausmo reikia atsargiai, tiksliai ir kvalifikuotai, bent jau tam, kad nepablogintum ir taip jau kritinėje situacijoje atsidūrusio asmens padėties, kad nepastūmėtum jo į dar didesnę neviltį, kad savo nemokšiškomis pastangomis nesugriautum jo tikėjimo valstybe, jos rimtu įsipareigojimu apginti konstitucines savo piliečių teises ir apsaugoti nukentėjusį asmenį nuo besitęsiančio jo žmogaus teisių pažeidinėjimo, – nes toks yra smurtas prieš moteris šeimoje, nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas (žr. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą).
Todėl primename, kad taip vadinamų smurtautojų programų taikymas ne tik nesumažina, bet ir dar labiau padidina grėsmę nukentėjusio asmens gyvybei ir sveikatai, nes sukuria nepagrįstas viltis, sumažina aukos budrumą ir tuo pačiu galimybes išvengti naujų smurto proveržių, kaip sumažina ir teisėsaugos institucijų budrumą ir pasirengimą apginti auką.
Priminsime, jog būtent toks buvo ir garsusis Gargždų atvejis, kuomet smurtautojui vietoje realios bausmės buvo skirta lankyti smurtinio elgesio keitimo kursus, tačiau paliktas laisvėje ir niekeno netrukdomas jis įvykdė egzekuciją savo aukai, keturių mažamečių savo vaikų akivaizdoje atimdamas gyvybę jų motinai. Neužsižaiskime, gerbiamieji! Čia žūsta žmonės.
Ir dar keletas žodžių apie specializuotą pagalbą ir jos skiriamuosius bruožus. Esate teisi – smurtinio epizodo metu ar iškart po jo „moteriškei su rankinuku“ ten tikrai nėra ką veikti. Į šį nusikaltimą, kaip ir bet kurį kitą, pirmiausia reaguoja teisėsaugos institucijos. Pašalinių asmenų dalyvavimas tik pablogintų ir taip blogą nukentėjusiojo būseną, nes mažiausiai grėsmę gyvybei išgyvenęs asmuo trokšta paplepėti, pavyzdžiui, su socialiniu darbuotoju.
SPC darbas su nukentėjusiuoju būtent todėl ir prasideda pirmam šokui praėjus – policijai užtikrinant nukentėjusio asmens apsaugą ir perdavus duomenis apie nukentėjusįjį, SPC darbuotojai proaktyviai su juo susisiekia ir pasiūlo kompleksinę pagalbą. Patikėkite, dar ir tuomet prakalbinti sukrečiantį įvykį patyrusį asmenį, paskatinti jį bendradarbiauti, siekti teisingumo, nėra taip lengva.
Tam reikalingas specialus pasiruošimas, o labiausiai – teisingos nuostatos nukentėjusio asmens ir jo patirto smurto atžvilgiu, vienareikšmiškas buvimas nukentėjusiojo pusėje, ką ir leidžia daryti būtent specializuotos pagalbos modelis, patvirtintas gerosios pasaulio praktikos. SPC, gaudami informaciją iš policijos komisariatų poaktyviai susisiekia su nukentėjusiais asmenimis ir pasiūlo savo pagalbą, įskaitant specializuotą teisinę, psichologinę pagalbą, informavimą, konsultavimą ir palaikymą, krizių intervencijos ir tęstinę pagalbą, apimančią dokumentų tvarkymą, pareiškimų surašymą, tarpininkavimą institucijose.
Skiriamasis SPC pagalbos bruožas yra moters pilietinis įgalinimas, padedant jai gėriau pasinaudoti visų jau egzistuojančių organizacijų bei institucijų teikiamomis paslaugomis ir kurti naują gyvenimą be smurto sau ir savo vaikams.
Jei, kaip ne kartą esate pabrėžusi, jums visi klientai yra lygūs ir vienodi, nes taip numato Socialinių paslaugų įstatymas – t.y., ir smurtautojas, ir jo auka nusipelno tiek pat jūsų paramos ir užuojautos, štai tuomet ir sunku tikėtis efektyvaus bendradarbiavimo su nukentėjusiuoju ir gerų veiklos rezultatų. Tai ir yra paslapties įminimas, kodėl moterų NVO teikiama specializuota klientui draugiška pagalba yra patraukli smurtą ir prievartą patiriančioms moterims, o socialinių įstaigų pagalba – ne, kodėl pastarosiose dirbantys socialiniai darbuotojai, panašiai kaip seka ir iš jūsų interviu, patiria profesinį nuovargį ir nusivylimą savo darbu.
Taigi dabar, kuriantis SPC tinklui, socialinių įstaigų darbuotojai galėtų lengviau atsikvėpti ir su naujom jėgom imtis darbo, atitinkančio jų kvalifikaciją, t.y., svarbaus ir visuomenei reikalingo darbo su socialinės atskirties ir rizikos grupėmis. Nuoširdžiai tikiuosi, jog jums visgi žinoma, kad smurtą ir prievartą patiriančios moterys nei atskirties, nei rizikos grupėms nepriklauso – savo sutuoktinių ir partnerių smurtą patiria visų socialinių sluoksnių moterys, neišskiriant nė aukštas pareigas užimančių, gerai išsilavinusių, aukštesniam socialiniam – ekonominiam sluoksniui priklausančių moterų.
Su didžiausiu apgailestavimu turime konstatuoti, kad per visą pensiono gyvavimo laiką, o ypač pastaruoju metu, aršiai konkuravote ir konkuruojate su pilietinėmis organizacijomis, sprendžiančiomis smurto prieš moteris mažinimo problemą Vilniaus mieste. Ir jums, ir mums, matyt, sunkoka pamiršti kai kuriuos mūsų bendros istorijos epizodus, pavyzdžiui, tai, jog mums dalyvaujant aktyviai piktai ir neargumentuotai pasisakėte prieš pagalbos nukentėjusiems nuo smurto asmenims infrastruktūros plėtrą Vilniaus mieste. Savivaldybės vicemero inicijuotame susitikime raginote Vilniaus miesto savivaldybę neskirti lėšų moterų NVO, o konkrečiai, nuo 1996 m. veikiančiam Vilniaus Moterų namų Krizių centrui.
Taigi ir Jūsų, gerb. J. Dirsiene, ir jūsų vadovaujamos biudžetinės įstaigos storone, jokia pilietinė organizacija, veikianti šioje srityje Vilniaus mieste, iš Vilniaus miesto savivaldybės paramos negauna, o tai prieštarauja klientų interesams. Jau kuris laikas išnyko net šios srities konkursai, tai yra, Vilniaus miesto savivaldybė jokių projektų konkursų, kuriuose galėtų dalyvauti moterų NVO, veikiančios smurto prieš moteris šeimoje prevencijos bei mažinimo srityje, neskelbia ir NVO neremia iš esmės. Ir tai nepaisant LR Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo, įpareigojančio savivaldybes tai daryti, kaip ir vieno kertinių ES Socialinės politiko principų – subsidiarumo principo.
Ir pabaigai. Norime priminti, kad nuo 1996 m. Krizių centru smurtą ir prievartą patiriančioms moterims esame mes, klientui draugišką ir specializuotą pagalbą teikianti pilietinė moterų organizacija, o jūs, Municipalinis motinos ir vaiko pensionas, biudžetinė savivaldybės įstaiga, teikianti laikino apgyvendinimo paslaugas, tačiau, nepamiršote pasisavinti dar ir mūsų pavadinimo – pastaruoju metu prisistatinėjate kaip Vilniaus krizių centras, nors toks pavadinimas yra klaidinantis ir netikslus.
Ragintume neeikvoti energijos tuščioms pastangoms būti tuo, kuo ištirtųjų nesate, bet gi dėkojame už viešai pareikštą jūsų poziciją. Ką gali žinoti, gal atviras pašnekesys jus paskatins geriau suvokti savo ir kitų ribas, užimamą nišą visuomenėje ir veikti bendram labui. Tai būtų laiminga diena, visų pirma, mūsų klientams, bet taip pat ir jums su mumis, gerb. N.Dirsiene, – juk jūs taip audringai reaguojate sužinojusi, jog pensione apsigyvenusios mūsų klientės ir toliau kreipiasi specializuotos kompleksinės pagalbos į Vilniaus Moterų namų Krizių centrą, kartodamos vis tą pačią ir tą pačią įžangą: „Čia socialiniai darbuotojai nieko apie tai nežino, teisininkas konsultuoja kartą per savaitę, o dabar dar ir atostogauja, mano reikalai įstrigę (prokuratūroje ar teisme), ar galėtumėte man ir toliau padėti?“.
Gerb. N.Dirsiene, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas ne veltui sujungia į darnią sistemą policiją, Vaikų teisių tarnybą ir specializuotos pagalbos centrus, nes šios institucijos ir yra svarbiausios sėkmingai smurto intervencijai bei prevencijai. Atkreipkite dėmesį, ten nė vieno žodžio nepasakyta apie socialinius darbuotojus – ir dėl to, kad jų vaidmuo čia antraeilis, ir taip pat dėl to, jog šios įstaigos jau turi savo tikslines grupes ir dirba nelengvą, labai gerbtiną darbą su atskirties bei rizikos grupių asmenimis ir šio darbo sėkmingumą laiduoja socialinių darbuotojų profesinis pasirengimas bei teisingas šioms grupėms priklausančių asmenų poreikių suvokimas.
Vietos po Saule užtenka visiems, visi turime dirbti darbą, kurį geriausiai išmanome. Nekonstruktyvus susipriešinimas nepriartina mūsų prie taip trokštamos visuomenės sanglaudos, papročių švelnėjimo, saulėtos, laimingos mūsų ir mūsų bendrapiliečių būties. Susipraskime, liaukimės, pripažinkime savo ribas, gerbkime savo ir kitų kompetencijas. Bendradarbiaukime!
Lilija Henrika Vasiliauskienė yra Vilniaus miesto Specializuotos pagalbos centro direktorė, Koalicijos „Moters teisės – visuotinės žmogaus teisės“ prezidentė
