Tačiau atviresni žmonės vis dažniau prabyla apie protu nepaaiškinamas patirtis – sielos keliones ar pomirtinį gyvenimą, todėl apie tai savo mintimis nutariau pasidalinti. Mano istorija trumpa ir paprasta, ją parašyti įkvėpė vienas įvykis ir vėliau perskaityta knyga.
Prieš porą mėnesių draugų ir pažįstamų kompanijoje užvirus diskusijoms užsiminiau apie pomirtinį pasaulį, Dievą. Sakiau, kad jis egzistuoja ir aš tuo tikiu. Žinau, kad yra kažkas aukščiau mūsų. Ir aš nesu senyva davatka, nuolat kalbanti rožančių, tiesiog paprasta tikinti moteris. Visi pradėjo krizenti, o vienas įkaušęs protinguolis – reikalauti įrodymų. Netgi pradėjo rėkti: „Na, kokie įrodymai? Iš kur tu žinai?“
Aš bandžiau klausti, o iš kur jis žino, kad pomirtinio gyvenimo nėra. Manote, kad jis atsakė? Tiesiog mane nutraukė, ėmė rėkti ir galų gale tiesiai į akis pasiūlė „pasigydyti“. Esą, jei tiki tokiais dalykais, esi psichiškai nesveika. Žinoma, aš neturėjau jokių ĮRODYMŲ. Labai pasimečiau. Neturėjau, ką pasakyti. Daug dalykų tiesiog jauti ir negali paaiškinti, o kai esi žodžiais užpultas ir visi argumentai išgaruoja. Galų gale, ar įmanoma ką nors įrodyti žmogui, kuris visiškai niekuo netiki?
Šį įvykį prisiminiau neseniai skaitydama knygą „Gyvas dangaus įrodymas“. Knygos autorius net septynias dienas išbuvo komos būsenos, galima sakyti, buvo miręs. Ir nors sunku patikėti, visą tą laiką jis praleido pomirtiniame pasaulyje. Būtent apie tai jis ir pasakoja.
Skaitydama gydytojo mintis vis galvojau apie tuos gudruolius, kurie vos prašnekus apie pomirtinį gyvenimą rėkia „nesąmonė“. Pasidomėjau, kad knygos autorius Ebenas Aleksanderis – ne šiaip žmogus, o gydytojas neurochirurgas. Jis tiksliai žino, kaip veikia mūsų smegenys, kuo skiriasi haliucinacija ir sapnas nuo realybės. Jo pasakojimas išties gražus ir kartais netgi sunku patikėti, kad tai galėtų būti jo prasimanymai. Nors neabejoju, kad dalis žmonių sakys, kad jis beprotis.
Pamaniau, galbūt tuos mano pažįstamus Harvardo mokslininkas įtikins taip greitai nenuteisti žmonių, kurie mąsto kitaip. „Gyvame dangaus įrodyme“ jis rašo: „Mūsų sielos nėra priklausomos nuo mūsų kūno ir proto. Siela – amžina, ir nė vienas žmogus dar neįrodė, jog taip nėra“. Juk niekad negalima neigti to, ko žmogaus protas negali paaiškinti. Jeigu negali ko nors logiškai paaiškinti, nereiškia, kad to nėra.
Tie, kas niekuo netiki dažniausiai iškart ima drabstytis purvais ir tamsumais. Yra dalykų, kuriems mūsų protas nepavaldus, tačiau juos įmanoma pajusti ir suvokti širdimi, ne tik šaltu protu.
