Tas sausis buvo panašus į šitą – be sniego ir be saulės. Visi jautė, kad kažkas turi įvykti, nes Maskva gąsdino nuo pat Baltijos kelio, o po Kovo 11-osios akto visai pakriko. Po Naujųjų ėmė sklisti kalbos, kad į Vilnių permesti desantininkai, ginkluoti automatais jie švaistėsi šen ir ten, užėmė kelis pastatus. Gatvėse važinėjo šarvuočiai, bet barikadų dar niekas nestatė. Tik rinkosi su vėliavomis, arbata ir dainomis saugoti pastatų.
Apie kruvinąją Lietuvos naktį daug papasakota, nufilmuota ir parašyta. Tačiau šie gremėzdišku diktofonu užfiksuoti garsai, kuriuos visai atsitiktinai radau nebereikalingų kasečių krūvoje, atskleidžia kai kurių įdomių ir jau primirštų detalių.
Štai aidi išdaviko Juozo Jermalavičiaus demagogiški raginimai skirstytis namo, kur laukia „tėvai ir seneliai“. Šalti žodžiai atsimuša nuo Karoliniškių daugiabučių sienų ir persipina su automatų „Kalašnikov“ salvėms. Tą įrašą jie leido iš garsiakalbio, pritvirtinto prie šarvuočio jau po šturmo, kai tankai buvo atitraukę į Šiaurės miestelį, o Pskovo divizijos smogikai aukštas po aukšto skverbėsi į TV bokštą.
Toliau į naktį – dramatiški Lietuvos radijo diktorių žodžiai iš Sitkūnų, kur buvo persikelta tą istorinę naktį. Pranešimai pasauliui, kad smurtas neprivers išsižadėti laisvės. O niūrų sausio 14-osios rytą, kai Lietuva apverkė žuvusią dukrą ir sūnus, eteryje suskamba metalinis balsas. Rusų ir lietuvių kalbomis skelbiamas generolo V.Uschopčiko įsakas. Šalyje įvedama komendanto valanda.
Pasidalinkite ir jūs savo pasakojimu apie tai, kur tomis sausio dienomis kovojote, palaikėte Lietuvos laisvę. Ką tuomet išgyvenote? Ko niekuomet negalėsite pamiršti?
Galbūt Lietuvos valstybei kritinės akimirkos sutapo su jums asmeniškai svarbiais gyvenimo įvykiais? Norime apie tai išgirsti.
Laukiame ne tik jūsų pasakojimų, bet ir nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų. Juos iki sausio 14 d. siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia. Jūsų prisiminimus ir vaizdus publikuosime portale lrytas.lt
