Štai, pavyzdžiui, klausimas: kodėl mes darome tai ką darome? Kodėl mūsų sprendimai tokie, o ne kitokie? Veikla, pomėgiai, tikslai? Juk nė vienas sveiko proto žmogus neužsiiminės beverčiais dalykais (žiūrint kas šiandien įvardijama kaip sveikas protas). Visgi renkamės specialybę, pomėgius, gyvenimo tikslus, sutinkame ir išsiskiriame su žmonėmis, nuolat vertindami ir sverdami. Kaip namas gali išstovėti ilgus dešimtmečius dėl gerai suręstų pamatų, taip laiko egzaminą išlaiko tik patys vertingiausi dalykai. Ir labai dažnai šie būna paženklinti daugeliu kovų, aplaistyti krauju, puoselėti ir saugoti per ilgus šimtmečius. O ar nebus mirties miegu užmiegantis žmogus labiau laimingas žinodamas, kad palieka po savęs kažką labai vertinga? Jei ir nesukūręs, tai bent apgynęs ir išsaugojęs.
Net ne krikščionys Mahometo sekėjai žino, kad Kalėdos bent jau turėtų turėti kažką bendro su gimusiu Išganytoju. Ir jausdami ideologinę konkurenciją skelbia džihadą šiai „gražiai vakarietiškai tradicijai“. (Ko gero jie dar nesuprato, kad veltui stengiasi. Nedaug kam tai rūpi. Nebent nori užsitraukti nemalonę tų, kurie neteks galimybės pasitūsinti eilinėje talkučkėje.)
Akivaizdus ir liūdnas faktas, jog „Šventas Kūdikėlis“ daugumos „šiuolaikinės vakarietiškos civilizacijos“ produktų gyvenimuose taip ir lieka bejėgiu kūdikėliu, taip niekada nesuaugančiu ir jokios įtakos nepadarančiu. Visgi bent jau teoriškai įžvelgti Kalėdų prasmę netūrėtų būti sunku. Manau, daug svarbesnis klausimas – kokia šios šventės vertė?
Iš tėvų ir senelių pasakojimų pamenu, kad sovietmečiu, kai niekas garsiai nekalbėjo apie Dievą ar kitus „religinius“ dalykus, sėsdami prie Kūčių ar Kalėdų stalo tokiu būdu tyliai išreikšdavo savąjį protestą. Galbūt ne visi iki galo suvokdami šios šventės reikšmę, bet aiškiai suprasdami jos vertę – suvienyti, sutelkti, priminti, išsaugoti. Bent jau mūsų šeimoje niekas garsiai nekalbėdavo apie tai, tačiau mus, vaikus, visada intriguodavo simbolių gausa, močiutės, kaip atrodė mums, keisti pasakojimai apie dvylika apaštalų (kokia keista profesija) ar kūdikį ėdžiose.
Vėliau, jau aš gana neblogai pamenu, staiga lyg maišas atsirišo. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, apie Kalėdas pradėta kalbėti garsiai. Migloti pasakojimai apie apaštalus ir kūdikį ėdžiose tapo labiau apčiuopiami. Žmonės pradėjo suvokti ryšį tarp šių pasakojimų ir jų kasdienybės. Bažnyčios buvo pilnos. Kalėdos, atrodo, įgavo naują vertę. Dabar tai buvo nebe tylus pasipriešinimas ar kažko seno, ir ko gero labai vertingo, saugojimas. Mes šventėm, kad taip gerai pavyko apginti ir išsaugoti.
Labai trumpą laiką Kalėdos tapo lyg dar viena proga paminėti laisvę, kurią įgijome. Laisvę tikėti, laisvę atvirai išpažinti, kas brangu. Tačiau skaisčiai plykstelėjusi daug žadanti liepsna ėmė gesti lyg pionieriškas laužas. Kiek galima švęsti laisvę? Ja reikia naudotis. Ją reikia vartoti. Ryti dideliais kąsniais net springstant. Atsidūrėme tarp dviejų vertybių – tarp iškovotos teisės išpažinti ir tikrojo išpažinimo.
Už pirmają priežastį dar ir šiandien madinga pakelti šampano taurę, bet štai antroji mums pasirodė ne tokia svarbi ir reikalinga. Juk vienas dalykas – išsaugoti senąsias istorijas apie gimusį Išganytoją, o visai kitas dalykas – leisti jam užgimti mano paties gyvenime. Kam rūpi?
Bet ką dabar daryti su šia iškovota ir niekam nereikalinga vertybe? Kur ją dėti? Kaip su ja elgtis? Štai tada į pagalbą ir atskubėjo tie raudonai apsirenge barzdoti ufonautai (už juos turime būti dėkingi „Coca-Cola“ kompanijai). Marozai. Ko tik jie nedaro. Pastaruoju metu šokančius, maratonus bėgančius ar kitaip pasaulį stebinančius, juos galima pamatyti beveik kiekvienoje žinių laidoje. Elniais (prie ko čia elniai?) pakinkytos rogės prikrautos maišų su dovanomis „geriems vaikučiams“ kas antroje reklamoje. O tas skambus „ho ho ho“ neleidžia užsimiršti ir pernelyg giliai panirti į apmąstymus. Labai patogu.
Šventiniai blizgučiai ir įvairiūs daikčiukai akina. Muzika ošia ausyse. Marozai švenčia. Užkrėtė visus. Mus ir vėl išlaisvino. Šį kartą nuo Kalėdų.
