Ši rugsėjo pirmoji mūsų šeimoje buvo nemaža šventė, nes vidurinioji dukra iškeliavo į pirmą klasę. Deja, ta šventė ir tęsėsi tik vieną dieną, nes sužinojusi, kiek kainuoja pirmokėliams pratybos (180 litų), prailginta darbo laiko grupė (200 litų mėnesiui) pasidaro visai nelinksma, pradedi galvoti, kad teks ieškotis papildomo darbo, kad padengti tokias, sakyčiau, nemažas išlaidas.
Bet kaip čia pasakius. Nėra padėties be išeities, galbūt kur nors pataupysim, arba kokį vieną kitą papildomą darbelį padirbsim, aišku savo laisvo laiko, kurio ir taip nedaug turi sąskaita, nekalbu apie tai, kad tas laikas atimamas ir iš vaikų gyvenimo. Tačiau net ir tai neprivertė galvoti apie emigraciją, iki tos dienos, kai nuvedus savo mažių į darželį paskaičiau Kauno rajono
savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. TS-259, kuriuo mūsų šeima, auginanti du mokyklinio amžiaus vaikus, ir vieną darželinio amžiaus, nebėra daugiavaikė ir mums nebelieka jokių privilegijų Lietuvos valstybėje.
Na ačiū, mieli tarybos nariai, kad Jūsų galvos taip puikiai dirba, jei mūsų šeimos pajamos yra didesnės nei valstybės nustatytos, ir neprašome iš jūsų jokių pašalpų, krepšelių, maisto davinių, tai esame išbraukiami iš daugiavaikių sąrašo, ir prarandame vienintelę privilegiją, kurią turėjome, – tai 50 procentų nuolaidą mokesčiui už darželį, aišku mūsų šeimos neišgelbės tas devyniasdešimt litų, bet kiek mes galime leistis mulkinami tos Lietuvos, ant kurios nespjovėm ir likom čia, mokėdami milžiniškus mokesčius nuo savo darbo užmokesčių ir vis tikėdami, kad ateitis čia bus šviesesnė.
Savi mokyklinio amžiaus vaikai niekur nedingo iš mūsų gyvenimo, tik dingo mano kaip daugiavaikės mamos statusas, dar kartą dėkoju Kauno rajono tarybos nariams, jūs tiesiog pasunkinote daugelio iš mūsų daugiavaikių šeimų kasdienybę. Deja, emigracija dabar vienintelė tema mūsų šeimoje.
