Ramadanas, kaip sako patys musulmonai, jiems reiškia daugiau nei tik pasninką nuo aušros iki saulėlydžio. Tai šventė, kurios metu jie suartėja su Alachu bei stengiasi nusipelnyti jo atleidimo dėl atliktų nuodėmių. Musulmonai tiki, kad tai yra vienintelis mėnuo, kurio metu šėtonas užrakinamas, kad negalėtų žmonėms pašnibždėti blogų idėjų, dėl kurių jie vėliau gailėtųsi. Viskas, ką šio mėnesio metu jie daro ar įvykdo, būna padaryta iš jų pačių valios ir noro.
Dar viena Ramadano reikšmė - suprasti ir pajusti, ką jaučia ir kaip gyvena vargšai. Būtent dėl šios priežasties Ramadano metu vyksta itin daug labdaringų akcijų. Sakoma, kad žmogus, pats negalintis laikytis pasninko, turi tris kartus per dieną pamaitinti vieną vargšą. Šio laikotarpio metu musulmonai ne tik negali valgyti ir gerti apytiksliai 20 valandų per parą, bet taip pat turi susilaikyti nuo lytinių santykių, rūkymo, apšnekinėjimo, keikimosi ar gyvenimo kartu su savo antrąja puse, jei jie nėra susituokę.
Mančesteris, kuriame studijuoju ir gyvenu, taip pat turi vieną didžiausių musulmonų bendruomenių. Prieš atvažiuodama studijuoti į šį miestą, nieko apie jį nežinojau, tačiau tikrai nesigailiu dėl tokio savo sprendimo. „Curry mile“ vadinamas kvartalas yra daugumos arabų ir pakistaniečių namai bei vieta, tiesiog perpildyta Artimųjų Rytų maistą siūlančiais restoranais ir kaljano barais.
Nors visos vietos ir pakeitė savo darbo laiką Ramadano metu (paprastai jie atsidarydavo apie 12 val., pasninko metu - apie 17 ar 18 val.), nuo 10 val. vakaro nė viename barų nebūdavo įmanoma rasti laisvo staliuko. Musulmonų pasninkas paprastai trukdavo nuo 2 val. nakties iki 9 ar 10 val. vakaro – specialiai sudaryti kalendoriai su kiekvienos dienos pasninko laiku pranešdavo žmonėms, kada jie gali pradėti ir kada turi nustoti valgyti ir gerti.
Kaip sakė patys musulmonai, prasidėjus pasninko laikui jie pavalgydavo pusryčius, vėliau, turėdami dar kelias valandas ir nenorėdami būti namuose, jie išeidavo su draugais parūkyti kaljano ir taip praleisti laiką iki kito valgymo nakties metu. Vienas iš gerų mano draugų visada stengdavosi praleisti kuo daugiau laiko darbe nakties metu ar pasėdėti prie kompiuterio iki to laiko, kol išalkdavo ir tik tada nueiti miegoti, kad atsikeltų kuo vėliau vakare ir vėl galėtų valgyti.
Nors mums tai atrodo nesveika, musulmonai tiki, kad toks pasninkavimas yra naudingas kūnui ir sielai. Dauguma jų teigia, kad per tą mėnesį išvalo savo organizmą nuo visų nereikalingų medžiagų.
Tad nutariau pabandyti ir aš. Universitete studijuodama Artimųjų Rytų šalių kultūrą, istoriją, religiją bei arabų kalbą ir nuolat dirbdama su arabais bei pakistaniečiais, nusprendžiau, kad Ramadano laikymasis būtų ne tik puikus išbandymas sau pačiai, bet ir galimybė geriau suprasti religiją, apie kurią tiek mokausi.
Nors mano ramadaniškoji dieta truko vos keturias dienas, atrodė, kad ir tų keleto dienų užteko, jog sugebėčiau nustebinti kai kuriuos musulmonus. Kai pirmą kartą išgirdau apie Ramadaną, tikrai tikėjausi, kad pasninko laikosi visi - juk religija jiems tokia svarbi. Vis dėlto teko šiek tiek nusivilti, kadangi per tą mėnesį sutikau vis daugiau ir daugiau žmonių, kurie tiesiog tingėjo, aiškino negalintys tiek laiko ištverti nevalgydami arba tiesiog ieškojo kuo daugiau priežasčių norėdami save pateisinti.
Nesilaikymas Ramadano islamo religijoje reiškia, kad po mirties jie nepateks į Jannnah (rojų), net jeigu tai būtų tik viena ar kelios dienos per visą mėnesį. Prieš kelerius metus Alžyre šeši žmonės net buvo pasiųsti ketveriems metams į kalėjimą, nes nesilaikė pasninko ir dienos metu valgė viešoje vietoje. Išimtys dėl pasninkavimo taikomos vyresniems žmonėms, sergantiesiems, nėščiosioms, sunkiai dirbantiems, keliaujantiems ir moterims jų menstruacijų periodu. Po savo ciklo moterys ar visi kiti, kurie po kurio laiko vėl gali pradėti laikytis pasninko, turi jį pradėti ir laikytis jo po Ramadano pabaigos tiek dienų, kiek jų praleido.
Savo eksperimento metu supratau, kad musulmonai, be visų religinių priežasčių, pasninko metu ugdo dar ir beprotiškai didelę valią bei ištvermę, kadangi nevalgyti ar tuo labiau - negerti net vandens man pasirodė beveik neįmanoma. Kai kurie musulmonai sako pradedantys ruoštis pasninkui dar jam neprasidėjus, kad vėliau darytųsi vis lengviau ir lengviau.
Sunkiausia, kaip jie patys teigė, yra ne nevalgymas, bet žinojimas, kaip ilgai visa tai truks. Galbūt būtent dėl to palaipsniui jiems darosi vis lengviau ir lengviau.
Man buvo atvirkščiai. Ramadano pradžios metu Mančesterį svilino saulė, turėjau daug dirbti ir buvo tiesiog pragariškai sunku išlaukti, kol galėsiu atsigerti vandens. Pirmąją dieną tiesiog skaičiavau minutes, antrąją ir trečiąją stengiausi rasti kuo daugiau veiklos, o ketvirtąją turėjau dirbti musulmonų vestuvėse. Būtent tą dieną ir supratau, kad darbas ir laikymasis pasninko yra tiesiog nesuderinami dalykai.
Prieš pradėdama šį eksperimentą sau pažadėjau, jog jei pradėsiu jaustis nekaip, viską nutrauksiu. Būtent taip ketvirtą, o gal jau ir trečiosios dienos vakarą ir pradėjau jaustis - pradėjo atsirasti vis didesnis nuovargis, norėjosi tik miegoti ir miegoti. Po ketvirtosios dienos dar apie savaitę laikiausi pasninko tik iš dalies - nusprendžiau gerti skysčius, tačiau nevalgyti, galiausiai nustojau daryti ir tai. Dabar ant savęs šiek tiek pykstu, kad nesugebėjau išsilaikyti ilgiau, tačiau, tikiuosi, kad kitais metais seksis geriau.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Kaip gyveni, pasaulio lietuvi“ dalis, kuria siekiame atidžiau pažvelgti į emigraciją ir suprasti, kuo gyvena išeivijos lietuviai. Kviečiame pasidalyti savo išvykimo ir gyvenimo užsienyje istorija bei pasidalyti nuomone apie tai, kas rūpi visiems – emigracija. Jūsų istorijų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
