Baigusi Lietuvoje magistrantūros studijas ir dabar gyvendama Londone, vėl dalyvauju panašiame projekte. Tik šįkart jau ne aš globoju, bet mane globoja. Ir žodis „globoja“, ko gero, nėra teisingas norint apibrėžti bendravimą tarp vyresnio ir jaunesnio žmogaus. Tiksliau yra sakyti ne „globoja“, bet „pataria“.
Apie projektą „LT Big Brother“ sužinojau tinkle „Facebook“, per Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos puslapį. Šio projekto iniciatoriai yra Londono lietuvių Sičio klubas „Lithuanian City of London Club“ (LCLC). Projektas gyvuoja penkerius metus. „LT Big Brother“ – tai savanoriška profesinės mentorystės programa lietuviams, kurie yra išsibarstę po visą pasaulį. Programos vienas iš pagrindinių tikslų yra skatinti bendradarbiauti profesionalus su pradedančiaisiais.
Po magistrantūros studijų Lietuvoje ketinau vykti į Londoną, tad pamaniau, kad man šis projektas – kaip tik. Nieko nedelsdama užpildžiau anketą, atsakiau į keletą klausimų, prikabinau savo gyvenimo aprašymą, parašiau motyvacinį laišką, išsirinkau tris mentorius ir viską išsiunčiau projekto organizatoriams.
Po mėnesio mano elektroninio pašto dėžutę pasiekė laiškas su džiugia žinia, jog patekau į šį projektą. Buvo rašoma, kad iš viso dalyvauti projekte pareiškė norą pustrečio šimto studentų iš daugiau nei 70 universitetų ir net 13 šalių – Lietuvos, JAV, Jungtinės Karalystės, Olandijos, Vokietijos, Italijos, Šveicarijos, Austrijos, Švedijos, Norvegijos, Latvijos, Prancūzijos ir Danijos. Organizatoriai projektui atrinko apie 70 proc. geriausių studentų. Tarp jų buvau ir aš. Valio!
Anketoje buvau nurodžiusi tuos mentorius, kurie dirba Londone. Mano mentoriumi buvo paskirtas Tomas Balčėtis, lietuvis, kuris yra baigęs Harvardo universitetą, dirba NBA Tarptautinių ryšių su žiniasklaida departamente. Gavau unikalią galimybę net aštuonis mėnesius (tiek laiko formaliai trunka šis projektas) semtis patirties iš lietuvio profesionalo.
Tomas ne tik patardavo, bet ir morališkai palaikydavo, kai reikėdavo pagalbos, kai, rodos, jau darbo paieškos būdavo bergždžios ir rankos svirte svirdavo. Vis neleisdavau sau pasiduoti ir nueiti dirbti bet kur – į kavinę, restoraną, viešbutį ar fabriką. Norėjau dirbti toje srityje, apie kurią svajojau – žiniasklaidoje.
Ir taip diena iš dienos sekiau darbo skelbimus, domėjausi, ėjau į įvairius susitikus, mokiausi iš Tomo. Pamenu, jog vienas iš pirmų mano klausimų Tomui buvo: „O ką daryti, jei neturi patirties, bet nori dirbti savo svajonių darbą? Kaip „parduoti“ save?“. Ir tuomet Tomas labai aiškiai pasakė, kad mokėjimas „parduoti“ save yra labai svarbu, o geriausias posakis tiems, kas neturi patirties yra „What I lack in experience, I make up with enthusiasm and willingness and ability to learn fast“ („Mano patirties stoką atsveria entuziazmas ir noras greitai mokytis“).
Jis teigė, kad bet kokiam darbdaviui tokie žodžiai patiks, o man reikės dar daug praktikų bei darbų pereiti, kad gaučiau savo svajonių darbą. Žinau, kad ankščiau ar vėliau man tikrai pavyks.
Praėjusios vasaros stažuotė spaudos įmonėje „Ministry of Printing“ ir bendradarbiavimas su Londone leidžiamu lietuviams skirtu žurnalu „Info Ekspresas“ leido pajausti, kad einu savo keliu. Ir toliau rašau. Ir toliau tobulėju. Tik šįkart norisi jau plėsti savo žinias ir rašyti ne tik lietuviškai, bet ir angliškai.
Žurnalistinis darbas Londone kol kas skamba kaip utopija. Bet žinau ir tvirtai tikiu, kad vieną dieną šis noras taps realybe. Rašau tinklaraštį. Angliškai. Sau ir kitiems. Neseniai gavau pasiūlymą atlikti praktiką vienoje įmonėje. Dirbti su viešaisiais ryšiais.
Žinau, kad tai nėra taip išsvajotasis mano darbas, bet tai – nauja patirtis,praktiką, kurią perėjusi, galbūt, atsidursiu dar arčiau savo svajonės.
O ir Tomas man buvo puikus pavyzdys, kaip mėgiamas užsiėmimas gali tapti darbu. Į NBA jis pasuko todėl, kad visuomet mėgo žaisti ir žiūrėti krepšinį.
„Manau, mano kelias butu buvęs lengvesnis, jei ši programa būtų egzistavusi, kuomet buvau mokykloje. Niekas nėra nieko pasiekęs visiškai vienas ar viena. Visi esame turėję žmonių, kurie mums patarė, ką daryti ir ko vengti. Projektas „Lt Big Brother“ tai padaro sukurdamas formalią instituciją, kurios tikslas – formuoti reikiamas pažintis. Tikiuosi, kad aš padedu savo mažesniesiems broliams ir seserims, ir tikiu, kad ši programa gyvuos ir toliau“, – sako T. Balčėtis.
Dar vienas šio projekto privalumas – galimybė susitikti su didžiausių Lietuvos įmonių vadovais, lietuviais, kurie savo profesinėje srityje svetur yra daug pasiekę. Štai Londono Sičio lietuvių klubas „LT Big Brother“ dalyvius liepos 25 dieną pakvietė į susitikimą jau tradicine tapusioje vasaros susitikimų vietoje – R.S Hispaniola laive ant Temzės upės kranto. Mažieji broliai ir sesės, neformalioje aplinkoje gurkšnodami kavą ar alų, galėjo pabendrauti su savo didžiaisiais broliais ir seserimis.
Ar šis projektas turi minusų? Mano manymu – ne, nors, žinoma, bet kuris skeptikas manys, kad tai – tiesiog laiko gaišimas ir jokios apčiuopiamos naudos dalyvavimas tokiuose projektuose neatneša.
Žinoma, norisi sutikti ir su skeptiko nuomone, tačiau tuo pačiu norisi ir pasakyti, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus ir jo motyvacijos. Didysis brolis ar sesuo tau tikrai nesuras darbo, tačiau padės jo paieškose, patars, o tai jau – neįkainojama patirtis ir žinios.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Kaip gyveni, pasaulio lietuvi“ dalis, kuria siekiame atidžiau pažvelgti į emigraciją ir suprasti, kuo gyvena išeivijos lietuviai. Kviečiame pasidalyti savo išvykimo ir gyvenimo užsienyje istorija bei pasidalyti nuomone apie tai, kas rūpi visiems – emigracija. Jūsų istorijų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
