- Neturite nė lašo lietuviško kraujo, tačiau nuo pat mažumės dalyvaujate Urugvajaus lietuvių bendruomenės veikloje. Kodėl?
- Mano pusbroliai yra lietuvių kilmės. Nuo pat mažumės dalyvavau lietuvių bendruomenės veikloje Urugvajuje, nes ji buvo įsikūrusi šalia namų. Be to, norėjau leisti laiką su savo broliu ir pusbroliais. Kai man kažkas patinka, tiesiog darau. Negaliu sėdėti ir stebėti, kaip kažkas dirba.
Taip tapau Urugvajaus lietuvių bendruomenės, vėliau jos valdybos nariu, galiausiai Urugvajaus lietuvių jaunimo sąjungos pirmininku. 2006 metais gavau stipendiją studijuoti lietuvių kalbą Vytauto Didžiojo universitete, nes supratau, kad be jos neišsiversiu. Vėliau į Lietuvą atvažiavau dar tris kartus, o šį kartą atvykau dėl draugės, kuri yra lietuvė. Esu čia nuo praėjusių metų gruodžio ir laukiu leidimo dirbti.
- Urugvajietis Lietuvoje – egzotika. Kas jus čia žavi, o kas atstumia?
- Man sunku, kai čia sninga, nes Urugvajuje temperatūra niekada nėra nukritusi žemiau nulio. Laimingiausias esu, kai yra 40 laipsnių karščio. Tačiau prisitaikau ir prie lietuviškų orų.
Taip pat įsitikinau, kad lietuviai yra gana uždari. Mums, urugvajiečiams, paprasčiau bendrauti su žmonėmis. Atsimenu, kai pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje, vyko vakarėlis, ir prie mūsų prisijungė kažkoks nepažįstamas vaikinas. Tą vakarą visi smagiai šventėme. Tačiau kitą dieną jis elgėsi taip, lyg mūsų nepažinotų. Tačiau priprantu ir prie to.
Kita vertus, Lietuvoje supratau, kad gali būti sunku susirasti draugų, tačiau kai jie tave galiausiai priima, jie tampa tavo geriausiais draugais.
Kai gyvenau Kaune ir lankiau ansamblį, 9 mėnesius su kitais jo nariais eidavau gerti alaus, nes maniau, kad kitaip jie su manimi nedraugaus. Kai išvykau iš Lietuvos, supratau, kaip aš jiems iš tiesų rūpiu, jie tapo tikrais draugais.
- O ar lietuviai ką nors žino apie jūsų tėvynę?
– Lietuvoje žmonės apie Urugvajų žino labai mažai, dažniausiai tik futbolą. O juk dar svarbu žinoti, kad mes labai mylime mėsą, o karvių šalyje - daugiau negu žmonių (juokiasi). Todėl ir Lietuvoje man sunkiausia, kai valgyti duodamas mažytis gabaliukas mėsos ir daug daržovių. Nemėgstu daržovių – galiu sukirsti tiesiog gabalą mėsos.
- Emigracija – viena skaudžiausių Lietuvos rykščių. Koks požiūris į išvykstančius žmones Urugvajuje?
- Emigracija būdinga ir Urugvajui. Mes apie išvykstančiuosius netgi turime posakį - „Nepamiršk mūsų, būk laimingas“. Reikia suprasti, kad kartais išvažiavusiajam yra sunkiau nei tiems, kurie liko.
Emigracija yra turbūt mūsų kraujyje, nes visa šalis yra kilusi iš imigrantų, atvykusių iš Europos ir Afrikos. O dauguma lietuvių emigruoja dėl ekonominių priežasčių.
Vis dėlto turiu pastebėti, kad esame skirtingos tautos. Mums reikia labai nedaug, mes galime būti labai laimingi turėdami mažai. Taip jaučiuosi ir Lietuvoje, nors dar neturiu darbo, laukiu leidimo dirbti.
Ir man visai nesvarbu, ką dirbsiu. Toks urugvajiečių būdas: nesvarbu - koks, svarbu, kad darbas.
Prieš kelerius metus aš turėjau galimybę dirbti ir gerai uždirbti Ispanijoje. Tačiau jaučiausi ten vienišas. Nenoriu turėti pinigų ir neturėti su kuo juos leisti.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia. Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
