Į Lietuvą iš tolimos šalies japoną atviliojo tuokart, regis, beprotiška palangiškio gydytojo Šarūno Kasmausko idėja atokiame kaime įkurti didžiausią Europoje japonišką sodą. Prieš šešerius metus atvykęs čia 67-erių H. Watanabe netrukus pasijuto kaip namie. „Čia labai geri žmonės“, - santūriai ištarė, paklaustas, kas lėmė jo sprendimą pasilikti gyventi Lietuvoje.
Įgyvendinti vaikystės svajonę ir įkurti sodą pasiryžęs Š. Kasmauskas ir šiandien dar stebisi, kaip jam pavyko į pagalbą prisikviesti japoną. Ši tauta gana uždara, tad idėja japoniško sodo kūrimo paslaptis išmanantį specialistą atsivežti į tolimą Lietuvą iš pradžių atrodė tarsi iš fantastikos srities.
Kraštovaizdžio architektas, Japonijoje vadinamas žemės menininku, H. Watanabe yra kūręs japoniškus sodus Australijoje, Italijoje, Vokietijoje, kitose šalyse, tačiau dydžiu jie nė iš tolo neprilygo žemaičio valdoms. Atokiame Kretingos rajono kaime įsigijęs 16 hektarų nenaudojamos žemės, kurioje telkšojo pelkės, Š. Kasmauskas užsimojo paversti ją didžiuliu parku, jaukia ramybės ir poilsio oaze.
Japoną pradžiugino netikėtai pasitaikiusi galimybė sukurti japonišką sodą neįprastai didelėje erdvėje.
Tad išsiuntęs laišką į Japoniją, jau po dviejų savaičių Š. Kasmauskas sulaukė svečių.
Vienas kito kalbos nežinančių dviejų vyrų draugystė užsimezgė akimirksniu. „Gal tai minčių galia?“ - vis pasvarsto sodo šeimininkas. Abiejų svajonės sutapo, tad nieko nelaukę jie kibo į darbą. Svetimšalį sužavėjo žemaičio entuziazmas, o šis džiaugėsi galėjęs suteikti specialistui visišką kūrybos laisvę.
Už save gerokai vyresnį japoną Š. Kasmauskas vadina mokytoju, į jį kreipiasi pagarbiai, prie pavardės pridėdamas pagarbą išreiškiantį žodelį „san“, kaip įprasta Japonijoje.
Svečias kantriai aiškino lietuviui, kaip kuriamas japoniškas sodas, kur ir kaip sodinami medžiai, kaip išdėstomi akmenys, kur kasti vandens telkinius ir kaip viską tinkamai prižiūrėti.
Atvykęs į Lietuvą japonas buvo priblokštas natūralios šalies gamtos. Begaliniai laukai ir pievos, gyvybės pilni miškai iš didmiesčio triukšmo ištrūkusiam užsieniečiui tapo tikra atgaiva. Vyras kruopščiai ištyrinėjo kiekvieną šios vietovės kampelį.
„Čia ne darbas, o poilsis“, - šypsosi H. Watanabe. Visą gyvenimą jis, kaip ir kiti jo tautiečiai, dirbo po šešias dienas per savaitę, tad dabar leidžia sau gyventi pagal paties susikurtą darbotvarkę, taip, kaip diktuoja tos dienos savijauta.
Meistras pasitinka didžiuliame stikliniame šiltnamyje, tapusiame jo darbo vieta. H. Watanabe palinkęs prie vieno iš daugybės čia išdėliotų bonsų. Kaip auginti šiuos nepaprasto grožio medelius, daugeliui lietuvių sunkiai įmenama mįslė, tačiau šis žmogus, regis, jaučia kiekvieną augalo judesį ir žino, ko šiam trūksta. Japoniško sodo kūrėjas gamtai ir žmogui jaučia ypatingą pagarbą, nereikalaudamas nieko mainais ir be jokių pretenzijų.
Tai pajuto ir jo artimu bičiuliu tapęs Š. Kasmauskas. „Jis žmogų pasitinka su šypsena ir sulaukia to paties. Tai tik patvirtina, kad jeigu pats duodi, ir tau bus duota“, - paprastą tiesą priminė Š. Kasmauskas.
Iš Japonijos atvykusiam svečiui čia nieko netrūksta. Jeigu parduotuvėje neranda norimos žuvies, tądien valgo mėsą. „Jis mėgsta ir troškintus kopūstus, ir šoninę. Lietuvoje daug kas mano, kad japonai minta vien sušiais – tai netiesa. Kartais mokytojas pietums neatsisako ir cepelino, tačiau perspėja, kad tą dieną daugiau negalės dirbti“, - linksmai pasakojo Š. Kasmauskas.
Lietuvišką gamtą iš pirmo žvilgsnio pamilęs H. Watanabe laukuose pavasarį randa gėrybių, kurių lietuviai dažnai nė nepastebi. Lietuvių baisia piktžole laikomas dirvinis asiūklis japonui – tikras delikatesas. Prisirinkęs šių žolių laukuose vyras pakepina jas su kiaušiniene ir mėgaujasi gardžiais pusryčiais. Maistui renka ir vos išdygusius paparčių ūglius – šie augalai japonų virtuvėje taip pat dažnai naudojami.
„Meistrui čia nieko netrūksta. Jam neįtikėtina tai, kad gali nuvykti į mišką ir išsikasti lazdynų, šermukšnių, pušų, eglių, beržų – viską gali vežtis suderinęs su vietos girininkais. Mūsų sodui kaip tik ir reikia tokių neįprastų medžių raitytais kamienais, kurie paprastai netinka medienai“, - aiškino Š. Kasmauskas.
Iš Japonijos į naujai kuriamą sodą nuolat gabenamos sakuros, japoniški klevai, bonsai, kiti augalai, o Japonijoje jau žydi lietuviškos plukės. Pamatęs pirmuosius geltonus pavasario žiedus, H. Watanabe pasižymėjo jų vietas, o rudenį keletą kupstų išsikasė ir išsivežė su savimi į Japoniją. Šį pavasarį Š. Kasmauskas su šeima viešėjo šioje šalyje. „Pažiūrėkite, kaip gražu“, - lietuviams prigijusias plukes didžiuodamasis rodė H. Watanabe.
Siekdamas, kad svečias jaustųsi čia tarsi namie, Š. Kasmauskas nusprendė pastatyti jam atskirą namelį. Netoliese gyvena ir pats šeimininkas su šeima. Abu vyrai kasdien keliasi su saule, kad galėtų išvysti bundančią gamtą ir pasimėgauti ryto ramybe, kol į sodą nepradėjo rinktis lankytojai.
Pastaruosius šešerius metus japonas gyveno tarp Lietuvos ir Japonijos. Kartkartėmis į tėvynę grįžta ne tik pabūti su šeima, bet ir dirbti. Tačiau šią žiemą vyras žada likti Lietuvoje ir čia peržiemoti. H. Watanabe tikino, jog jo negąsdina tai, kad žiemos čia ilgos ir niūrios. Ateityje japonas ketina apsigyventi Lietuvoje, o į tėvynę sugrįžti tik retkarčiais.
„Man čia atostogos – nėra transporto kamščių, neskamba telefonai, galiu daryti ką panorėjęs“, - džiaugėsi H. Watanabe. Laisvadieniais jis nenuobodžiauja – sėda į automobilį ir lekia į Vilnių, Trakus, Ventspilį ar Rygą.
Vyras nesijaučia nepatogiai, kad nemoka vietos kalbų – džiaugtis nuostabia gamta ir susikalbėti su žmonėmis jam ir be to puikiai pavyksta.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia. Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
