Pirmasis receptas. Kaip pradėti dieną, kad ji būtų sėkminga? Prieš išeidamas laukan įdėmiai ištyrinėk aplinką. Pamatęs, kad eina vyras, išpulk priešais jį. Nes iš ryto pavojinga užsirauti ant bobos – tądien bus nelaimė.
Antras dalykas – šypsena. Ji – elegantiškas būdas parodyti gyvenimui savo dantis. Išsigandęs gyvenimas pažers aibę privilegijų ir moterų. Nes moterys sukurtos tam, kad vyrą paguostų, kai jis tampa boba, Tuo labiau, kad vyras be moters yra beprasmis.
Trečiasis dalykas – esu lietuvis. Čia mano Tėvynė, čia nuo amžių gyveno mano tauta. Išsilavinusi. Ją mokė visi – lenkas, švedas, vokietis, rusas. Kai vieni mokytojai išgalabydavo kitus, mums, menininkams, ateidavo šaunūs laikai statyti paminklus nežinomiems didvyriams. Per XX amžių prie Šiaulių išsiskerdė virš 120 tūkst. abiejų armijų didvyrių. Kam jų gaila? Jie – tai ne 120 tūkst. litų!
Dabar mus okupuoja bankais, ne tankais. Vietoj marksizmo diegia globalizmą, vietoj komunizmo – demokratiją. Per metus santvarka nužudo apie 1000 savižudžių, kas metais iš Tėvynės ištremia aibes lietuvių. Ne į Sibirą, o kaip trąšą didelėms tautoms, jų ideologijoms ir interesams. Vietinė bedarbystė – cementinė užtvara mūsų jaunimui, tautos ateičiai. Mūsų tautos naikinimo statistika pranoko pokarį. Užtat suteikta laisvė plepėti ir tarpusavyje pjautis.
Kodėl nesidžiaugti? Esame sotūs. Kaip paršai garde. Gera čia gyventi: gardo šeimininkas įmeta Europos investicijų, pakaso paausį. Ne peiliu, nes dar neatėjo laikas. Juk jo vietoje aš irgi taip pat elgčiausi.
Ketvirtas – nesuplak dviejų sąvokų, iš kurių susideda Tėvynė – tautos ir valstybės. Tauta – tai mūsų kalba, tai šeima, tai mamytė, jos virti barščiai, kaimyno šypsena. O valstybė – tai tautos namai: teritorija ir valdžia.
Pasprukę iš tarybinio bendrabučio, atkūrėme savo namus – Lietuvos respubliką. Kažkas gyvsidabrio palovyje papylė, jei ėmėme sirgti, lietuvybę ir gėjus-iškrypėlius ant tos pačios lentynos talpinti. Kas garsina holokausto pasekmes, uždraudęs tyrinėti priežastis? Kas atominės energetikos klausimais kaimo bobelių nuomonės klausia?Kas? Negi – žydai...
Valdžia – tai pareiga, idealizmas ir kompetencija, pats esu kilęs iš šios terpės. Kodėl valstybės institucijos bejėgės? Jos nekaltos, ten beveik nebeliko specialistų ir idealistų. Dauguma – partijų statytiniai, saugiai besidangstantys kolektyvine atsakomybe, praskolinę Tėvynę. Jie – konkretūs pelėsiai, sėkmingai pūdantys mūsų būstą ir ateitį. Nemaišyk jų su Tėvyne.
Penktas – didžiuokis savimi. Jei pokario karta išsivystė iš beždžionės, tai dabartinę žmoniją ufonautai pasėjo neatmenamais laikais, dar prieš dinozaurus. Įdomu, kad Pietų Amerikoje, šalia garsiojo Naskos plato, kur iš paukščio aukštybių matomi gigantiški piešiniai, yra kitas plato, kuris vadinasi Palpa. Ufonautai ten yra įrėžę bene 150 metrų dydžio rūtos ir Gediminaičių stulpų kompoziciją... Didžiuojamės sanskritu, šventa kalba. O iš kur ji kilo, kas ją paskelbė šventa prieš šešis tūkstančius metų Indijoje, antrarūšių kalbų erzelynėje? Kas ją atbogino prie Baltijos? Vėl ufonautai? Kiek kartų mes buvome atsidūrę ant išnykimo ribos, bet kodėl atsitiesdavome?
Kuo didžiuotis, savimi ar ufonautais? Atsakau – didžiuokis savimi, kad anūkai didžiuotųsi tavimi.
Šeštas - jausk atsakomybę prieš Amžinybę. Esu kūrėjas, žinau, kad Kultūros ministerija yra gynybos ministerija, nors kažin ar ministrai tą žino. Ji skirta kultūrai gaminti, tradicinėms vertybėms ginti, nes tradicija – tai proceso dizaino kūrinys, žmonijos šlifuotas šimtmečiais, tūkstantmečiais. Štai kodėl kultūra tautą ir apgina, ir prikelia, ir sucementuoja, nes deginamos knygos nesudega... Mažoms tautoms netinka didelių valstybių ideologijos.
Kaip lietuviams pasijusti savais savo namuose-valstybėje? Istorija žino keletą sprendimo būdų, kurių esmė ta pati. Pradėti reikia: a) nuo galvos, b) nuo tautinės strategijos paruošimo, c) nuo vykdytojų personalinės atsakomybės...
Pasikartosiu, valdžia – tai pareiga, idealizmas ir kompetencija, o tauta – tai šeima, gyvenanti audrų planetoje. Mūsų laivui būtinas kapitonas, kad demokratijos bangos nepaskandintų.
Tad kodėl man gera gyventi Lietuvoje? Todėl, kad žinau prasmę. Kad tauta – tai aš. Kad čia gyvens mano vaikai, mano anūkai. Nuo ko tau pradėti? Žr. pirmąjį ir antrąjį receptus.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia. Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
