Mokinių mintys apie Lietuvą: „Čia yra viskas, ko mums reikia“

Nemanykit, kad nerizikavau: esu lituanistė, o mes, kaip niekas kitas, jaučiame visus mokinių dvasinius niuansus. Skaitydami ugdytinių rašinius patiriame, kuo gyvena jie ir jų artimiausia aplinka. Ir situacija, deja, ne visada džiugina… Bet tai mažai terūpėjo, nes mano minčiai pritarė visos lituanistės.

Ir balandžio 15-17 d. Kauno „Varpo“ gimnazijoje visose klasėse vyko svarbiausia pamoka, kurios tikslas – mokytis didžiuotis savo kraštu, mokytis mylėti žmogų, esantį šalia, mylėti save, mokytis būti oriam…

Šioje akcijoje dalyvavo visi gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Ir kadangi ji pavyko, drąsiai galiu teigti – dabar Lietuvoje tikrai yra šešiais šimtais daugiau orių žmonių. Jie, visai klasei skaitę savo sukurtas miniatiūras ir refleksijas, mane įtikino – Lietuva turi ateitį, nes aš mačiau prieš akis orų jos kūrėją... Įsitikinkite ir jūs.

„Lietuvoje gyventi gera, nes čia yra viskas, ką tik pasaulis gali mums pasiūlyti. Lietuva – tai tarsi žemės planeta, tik sumažinta. Dykumas čia gali pamatyti Kuršių Nerijoje, savanas – ten pat. Nori pamatyti Amazonės džiungles – nueik į tankų mišką ryškiai šviečiant vasaros saulei, jei Sibiro taiga – patek į tą pačią vietą, apklotą žiemos speigu. Arktines dykumas Lietuvoje atstoja sniego pusnys laukuose, o ledynus – užšalę ežerai.

Alpių slidinėjimo kurortai čia įsikūrę Druskininkuose, Vilniuje, Anykščiuose.. Ir jokie Turkijos ar Egipto paplūdimiai nepakeis gražuolės Palangos. Todėl, kad ir kur pasaulyje būtų gerai, Lietuvoje bus geriau. Ir pagaliau – juk čia mano namai...“

Milda, 12 klasė:   „Bene kiekvieną, nuvažiavusį į senąją Romą, vaikščiojantį po Londono įžymybes ar mažas Prancūzijos gatveles, apima didžiulis žavesys. Dažniausiai jis tęsiasi keletą valandų ar savaičių, tačiau tai palaipsniui praeina ir mes priprantame prie šios didybės. Vis dėlto pasižvalgę po pasaulį ir kiekvieną kartą grįžę į Lietuvą visi jaučiame tą keistą jausmą – mums gera. Taip, kiekvieną kartą. Kodėl mums jauku, malonu, kodėl viskas atrodo taip sava ir artima? O kodėl gera žvejui, stebinčiam virš ežero kylantį rūbą?

Kodėl mažam vaikui gera ieškoti mažų gintarėlių smėlėtame Lietuvos pajūryje? Kodėl gera kaimynui, gulinčiam ant žalios žolės pakloto ir užuodžiančiam jos kvapą? Kodėl jiems, kodėl man gera gyventi Lietuvoje? Visi tai jaučiame, o atsakymas glūdi mūsų širdyse...“

„Einu gatve tuo pačiu įprastu, nesuskaičiuojamų mano žingsnių taku. Jau ir pėdos dydis žymiai pasikeitęs... Žengiu ir šypsausi, nes esu savam krašte: jokie užsieniai jo neatstos – tai jau žinau. Galiu kalbėti bene seniausia dar gyva pasaulyje kalba ir jausti jos orumą ir didybę kasmet vasarą klausantis giesmės „Lietuva brangi“ Dainų šventėje, kurios tokios neturi jokia kita valstybė! Taigi, einu apšviesta savos saulės geltonio, tarsi suvokdama, kad esu iki širdies gilumų mielos trispalvės dalis. Toje geltonoje spalvoje regiu ir auksines rudens alėjas (apie tokias tik sapnuoti išsvajotųjų pietų gyventojams), iš rankos slystančias pajūrio smėlio smiltis, nebeišsilaikančius ant obels šakų ir krentančius į žalią pievą obuolius...

Šiame paveiksle geltona susijungia su viduriniąja tobulo trijų spalvų derinio spalva – tai skaisčiai žalias medžio pumpuras, atgimstantis iš po žiemos kartu su visa šalimi, o gal minkštų samanų kilimas po lietaus kvepiančiame miške... Ten, toje žalumoje, nuskinta laukinė avietė paskęsta paskutinėje trispalvės juostoje. Užsieniečiai šią spalvą galbūt sietų su šaltibarščiais, kuriuos ragaudami nė negalėtų palinkėti vienas kitam „skanaus“, nes tokio žodžio tiesiog neturėtų! Juk taip gera būti jungiamiems kalbos saitais!!! Juk taip vis dėlto gera čia, Lietuvoje, gyventi..."

Karolina, 11 klasė: „Myliu Lietuvą už visus jos trūkumus bei netobulumus, kurie, kaip netikėtai ant paveikslo užtiškęs dažų lašelis, tik pagražino bei suteikė naujų spalvų : štai kad ir 5 mėnesius trukusi žiema verčia pastebėti kiekvieną bundančio pavasario ženklą, eiti laukan, gerti saulės spindulius bei kvėpuoti gimtosios žemės oru... Argi ne gera???“

Evelina, 12 klasė:

„Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Neliks nei duonos su druska, bet liks tėvynė.“ Juk čia yra mūsų namai, čia tėvynė – mūsų motina ir mokytoja. Didžiuojuosi galėdama žengti nuo saulės įkaitusiu Nidos kopų smėliu, Europos parko taku ar Trakų pilies akmeniniu grindiniu. Lietuvoje viskas sava, žmogus net kvėpuoti lengviau gali. Čia yra mano širdis.“

„Daug kas sako, kad Lietuvoje malonu gyventi dėl gražios gamtos, nuostabios kalbos ar istorijos. Man Lietuva būtų brangi, net jei ji egzistuotų vidury dykumos. Svarbu, kad tai būtų mano tėvynė, vieta, iš kuriuos turiu daugiausiai atsiminimų, kurioje susiformavau kaip žmogus, išmokau mylėti ir tikėti...“

„Kodėl čia gera gyventi? Ši šalis mano atskaitos taškas, čia prasidėjo mano istorija. Jau 18 metų ji teikia man prieglobstį ir niekada neišduoda. Ši žemė išaugino mūsų protėvius, kurie narsiai kovojo ir vien dėl jų pastangų išliko. Tai šalis, kur kiekvienas lietuvis yra laukiamas. Šioje žemėje tapau savimi, ji kiekvienam suteikia tokią galimybę.

Tik čia viskas artima ir pažįstama mano sielai: lietaus garsas bei kvapas, nupjauta žolė po basom kojom, girgždantis smėlis, sūri jūra, gaivus žalias miškas, net sniegas pavasarį. Visas gimtasis kraštas alsuoja gyvybe, kuri mums atiduodama. Be to, tai šalis, kurioje gyvena brangiausi man žmonės. Kiekvienas josios kampelis laiko gražiausius prisiminimus. Čia tariamas gimtasis žodis įgauna svaresnę prasmę, nes sutalpina begalę minčių, jausmų. Čia gera gyventi, nes tai mano namai“.

Ieva, 12 klasė: „Dievinu išvaikštinėtas senamiesčio gatveles, kurių kiekvienas kampas primena visiškai nereikšmingus, netgi kvailus nutikimus… Ir nežinau kodėl, tačiau kaskart išvydusi turistą pagalvoju, kad man pramokti jo kalbą būtų kur kas lengviau, nei jam – lietuvių, o tai visąlaik sukelia šypseną...

Dievinu išeiti vakare į lauką ir išgirsti tylą, kurios neužgožia naktinis miesto gyvenimas, ar pažvelgti į žvaigždes, kurių nedengia sunkaus smogo padangė...

Dievinu išvažiuoti iš miesto į gamtą, degintis ant minkštos žolės ar basom kojom eiti žemuogiauti , o grįžus ekspromtu susitikti su drauge puodelio kavos. Galų gale be juodos duonos gyvenimo neįsivaizduoju...

Sena, gal kiek nuvalkiota ir banali, daug kartų girdėta tiesa – laimė slypi mažuose dalykuose. Nesu tokia išskirtinė, kad ši tiesa dėl vienos ar kitos priežasties negaliotų ir man. Todėl čia gyventi ir gera.“

Kornelija, 12 klasė:   „Dažnas mano bendraamžis paklaustas, kur studijuos baigęs mokyklą, oriai ir pasididžiuodamas pradeda vardinti užsienio universitetus, kurie neva yra turtingi savo istorija, turi gilias mokymo tradicijas ir suteikia palankias sąlygas studentui. Tačiau kiekvieną kartą, kai manęs to paklausia, aš dar oriau tvirtu balsu atsakau: liksiu čia, Lietuvoje, nes universitetų tradicijos čia ne tik gilios, bet ir aplinka artima mano širdžiai. Man čia gera.“

„Lietuva man svarbi, ji mano gimtinė, todėl ji negali būti man negraži. O jeigu kas nors ją bjauroja – man skauda. Labiausiai žaviuosi tais, kuria ją kuria. Nebūtinai didelius paminklus reikia statyti. Man gražiausia, kai Lietuvą kuriam kiekvieną dieną, kai dėliojam ją kaip mozaiką iš mažų gražių darbų – iš kasdieninio bendravimo namie, darbe, autobuse, bet kurioje viešoje erdvėje, ar tada, kai darom gerus darbus niekam nematant.

Man gražu, kai pirkėja atneša grąžą„kurią iš pardavėjos gavo didesnę, negu reikia. Arba kai į kitą pusę gatvės jaunuolis vejasi žmogų, pametusį pirštinę. Kai solidaus amžiaus vyras, prasilenkdamas su visai jaunute mergina, pakelia skrybėlę... Arba kai Lietuvos pajūrio persirengimo būdelėje, iš ryto pamiršęs automobilio raktus, randi juos vakare, kai vėl eini persirengti... Tokie žmonės dar gyvena Lietuvoje.

Gal ir juokingi mano išvardyti pavyzdžiai, bet gyventi tarp tokių žmonių gera... O kartą viena mokinė paprašė , kad Lietuvos Respublikos himną renginyje jai leisčiau giedoti solo, be įrašų, o tiesiog iš širdies... Lietuva turi gražią ateitį – aš tuo tikiu!“

„Lietuva – tai šalis, kurioje aš gimiau, kurioje aš pirmą kartą žengiau žingsnį, ištariau žodį, kurioje pirmą kartą nusišypsojau. O ir dabar nubundu ryte, matau tą pačią saulę, kuri mane pasitiko ir pirmąją gyvenimo dieną. Kaip gera gyventi ir kalbėti gimtąja kalba, kaip gera suprasti kiekvieną kito pasakytą žodį, gera grįžus namo išvysti besišypsančią mamą arba nueiti aplankyti visuomet laukiančią močiutę – visa tai turiu tik Lietuvoje.

Taip, mes neturime karščiu alsuojančių dykumų, snieguotų kalnų, tropinių miškų ar nesuskaičiuojamo kiekio skirtingų spalvų koralinių rifų, tačiau kur kitur, jei ne Lietuvoje, rasi siaurą žemės siūlelį, rišantį marias su jūra, didvyrių žygius menančius piliakalnius, nepavargstančios jūros laižomas kopas?

Kur kitur, jeigu ne Lietuvoje, žalia spalva turi tiek daug skirtingų atspalvių? Čia tu esi savas, visada laukiamas ir kažkam rūpintis... Visa tai dar labiau pajutau, tris mėnesius pabuvusi svetur…“

„Lietuva yra nedidelė tauta, todėl turime pagrindą didžiuotis tuo, kad esame valstybė. Todėl turime būti orūs, bet tai lemia ne BVP dydis ar laimėjimas ‚‚Eurovizijos‘‘ dainų konkurse, ar ‚‚Žalgirio‘‘ pergalė, o pats faktas, kad istorijoje išlikome valstybė“

„Lietuva, Dzūkijos kraštas, Dainaviškių kaimas. Ruduo. Šeštadienis. Ketvirta valanda ryto. Tyliai, ant pirštų galiukų, kad tik nepažadinčiau neramiai miegančių tėvų, išsmunku iš miegamojo ir taip pat tyliai nueinu į virtuvę. Mieguistas apsivelku megztinį, pripilu vandens į seną, gražų arbatinuką, pastatau jį ant dujinės viryklės, laukiu, kol užvirs. Senovinis arbatinukas savo švilpimu praneša, jog vanduo jau užvirė, ir pažadina šunį, kuris braižydamas medines grindis savo aštriais nagais atbėga su manimi sveikintis.

Nuraminęs šunį, verdančiu vandeniu užpilu maltas kavos pupeles ir aromatas pasklinda po visą virtuvę. Garuojantį puodelį nusinešu prie stalo. Glostydamas šuns galvą, lėtai, besimėgaudamas išgeriu kavą. Laikas eiti. Apsiaunu batus ir atidarau girgždančias duris. Lauke dar šaltoka. Giliai įkvėpęs ryto gaivą atsidustu ir pagalvoju: „Bus tobula diena.“

Neskubėdamas nusileidžiu link ežero. Visiška ramybė – ežeras lyg stiklas padengtas rūku. Užlipu ant liepto, nueinu iki jo galo, šalia manęs atsisėda šuo. Kelias minutes klausomės tylos. „Jau laikas plaukti“,– tariu sau. Nulipęs nuo liepto pasiimu meškerę ir sėdu į valtį. Mano palydovas manęs vieno nepalieka – plauks kartu. Atsistumiu nuo kranto ir labai lėtai, stengdamasis nesudrumsti gamtos ramybės, irkluoju į kitą ežero galą.

Po valandėlės jau buvome kitame krante, o per rūką matėsi vos keli žingsniai į priekį. Pabandęs žvejoti suprantu, jog šiandien nepagausiu nieko, bet juk svarbiausia buvo pabandyti. Staiga sujuda krantą dengiančios nendrės. Aš ir mano draugas suklustame, stebime nendres, tikimės pastebėti, kas žadina ežerą. Nieko nepamatę, po kelių minučių vėl plaukiame.

Ne, dar tikrai ne atgal į krantą. Juk viskas tik prasideda. Irkluoju, kol pasiekiame patį ežero vidurį, ir sustoju. Sudedu irklus į valtį, kad negirgždėtų. Jaučiu, kaip drėgnas oras liečia visą kūną, kaip pradeda kvėpuoti vėjo žadinamas ežeras. Gamta keliasi iš gilaus miego. Saulės spinduliai perkopia medžių viršūnes ir nudažo rūką blankia auksine spalva. Vėjas lėtai nukloja ežero patalą. Saulė paliečia kiekvieną žemės vietą. Tobula gamta nubudo, kad rytoj vėl galėtų nubusti ir pakartoti šią idilę... Todėl daugiau manęs neklauskite, kodėl gera gyventi Lietuvoje: niekur kitur nesugebėčiau prakalbinti tylos, pažadinti ryto, niekur kitur negalėčiau tikėtis dar vienos tobulos savo gyvenimo dienos...“

Domantas, 6 klasė:

„Kitiems Lietuva – tai tiesiog taškas pasaulio žemėlapyje, o man Lietuva – ramybės vieta. Pavyzdžiui, kaime prie Nemuno aš galėdavau žvejoti valandų valandas, bandydamas pagauti nors vieną žuvį, o kai su šeima buvome Lenkijoje, mane kvietė žvejoti, bet aš nenorėjau: ne ta vieta, ne ta ramybė...“

Dovydas, 12 klasė:

„Pabundu kaip ir kiekviena rytą – viskas atrodo taip paprasta ir matyta. Tik čia, Lietuvoje, saulėtą dieną mane aplanko nenusakomas jausmas. Palypėjęs į apžvalgos aikštelę galiu pamatyti ne tik saulės bučiuojamus bažnyčios stogus, senamiesčio panoramą ir dviejų amžių menančių sesių santaką. O kur dar pirmieji žingsniai, mokykla, pirmas matytas spektaklis, vasaromis su močiute valgomi ledai, pirmoji meilė... Viskas vyko čia, Lietuvoje. Tik gimtinėje praėjęs pro vienišą suoliuką, kavinę ar fontaną nusišypsau, nes čia palikta dalelė mano širdies. Būtent dėl šių smulkmenų sukelto didelio jausmo man Lietuvoje gyventi gera.“

„Eidama į mokyklą išgirsti tuksenimą. Nusišypsai... Genys. Giedrą naktį išeisi į lauką ir po savo gimtinės dangumi, laisvai suradus mažąjį, šiaip ne taip randi ir didįjį Grįžulo Ratą. Pamatai žydinčias obelis ir jau žinai – tuoj tuoj mėgausiesi mamos keptu obuolių pyragu. Pamatai pagaliau mažą paukštelį raudonu pilvuku. Sniegena. Iš karto prisimeni, kai vaikystėje iš sniego lipdydavai mažus namelius ir manydavai, kad jos ten apsigyvens. Čia tu viską žinai, nes esi savoje žemėje... Gera.“

Karolina,12 klasė: „Ir kas kartą pajusdama, kad lėktuvo ratai jau palietė asfaltą, atsidūstu save raminančiu žodžiu : ‚‚Namai.‘‘ Pažvelgiu į nykius veidus, supančius mane gretimose sėdynėse, ir akimirksniu pašalinu tą kvailą laimingą mimiką nuo savo veido. Visa ‚‚šutvė‘‘ pradeda stotis švelniai pasistumdydami ar bent ant kitos kojos užmindami. Tris kartus vos nesumindyta, tragiškai pavargusi ir nusivylusi savo mažu ūgiu, su ‚‚šutve‘‘ pasiekiu lauką. Autobusų, turinčių sumesti mus kaip malkas, dar nėra. Orą randame tokį, kokį ir palikome, – tamsus dangus ir arši liūtis. Viso lėktuvo skruzdėlynas išvien pakelia nuvargusius veidus į verkiantį dangų. Autobusiukų akys jau žybsi tolumoje.

- Ir vėl vėluoja, – suburba vyresnysis.

- Ir taip šimtąjį kartų! – jau drąsiau pritaria jaunesnis.

Visa minia nesižvalgo vienas į kitą. Pakelia akis ir išvien aklai žvelgia į pilką dangų. Tik aš viena nedrąsiai nužvelgiu būrį : visi iki vieno pasislėpdami šypsosi. Ir prisidėjusi prie šio artumo, lyg ir pasijutau galinti atsakyti, kodėl mums buvo gera grįžti į namus. Dėl tos savos ‚‚šutvės‘‘, su kuria galėjome būti ir patys nelaimingiausi, ir patys laimingiausi. Net ir palikęs būrį paukštis visuomet jam priklausys".

„Kiekvieną dieną, atėjus vakarui, suvokiu, kad liko tiek nepadarytų darbų, tačiau labai retai man pavyksta juos atlikti – sunkiai galiu miegoti vakare nepabuvus lauke. Pasirodžius žvaigždėms, mane tiesiog traukia jas pamatyti. Atsidarau laiptinės duris – palengvėja kvėpavimas. Užuodžiu malonų, tik žiemai būdingą kvapą ( nes Lietuvoje kiekvienas metų laikas kvepia kitaip).

Einu, žiūriu į dangų ir galvoju: ar kurioj nors kitoj šaly būtų toks pats jausmas? Ko gero, ne. Žinau, kiek akį traukiančių vaizdų ten būtų, bet nė vienam kitam krašte sutemus, eidama gatve, nesijausčiau taip jaukiai, lyg visur yra mano namai. Myliu šitą jausmą ir įsitikinimą, kad niekur nebūtų taip gerai. Mano akys čia randa viską, ką noriu matyti. Todėl man gera čia, Lietuvoje!“

***

Argi visus pacituosi? Argi perduosi tą teigiamą emociją, kuri tvyrojo ore? Tai buvo pamoka, kai taisyklės neteko jokios prasmės… Ji man irgi laido suprasti, kad…

…gera lietuviškoje mokykloje lietuvių kalba mokyti ne tik kablelio ar nosinės, ne tik metaforos prasmės ar potekstės gylio, bet kur kas daugiau – to, kas į pažymį dažnai ir nesutelpa...

…gera matyti mokinius – tvirtus, orius, turinčius tikslą ir žinančius, kaip jį pasiekti čia, Lietuvoje...

…gera bendrauti su jaunais žmonėmis, kuriems Lietuvoje gyventi gera!!!

Vilija Vilkienė yra Kauno „Varpo“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė

Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.

Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.