Nuo tada, kai vėl sau gyvenamąja vieta pasirinkau Lietuvą, praėjo jau 20 mėnesių, tai toks simbolinis skaičius. Kaip... na, gal ne kaip 20 cigarečių pakelyje.
Gal kaip 20 litų dvidešimties litų banknote, arba kaip sušių skaičius vakar aplankytame apynaujame japonų restorane. Iš penkių dvidešimtinių būna šimtas, tai irgi šį tą reiškia.
Trumpai tariant, labai gera proga atsigręžti atgal ir pažiūrėti, ar vertėjo po 16 su puse gyvenimo metų užsienyje nuspręsti vėl keltis į Vilnių.
Juo labiau kad (jūs nepatikėsite) daug žmonių vis dar klausia manęs ir šeimos: „Tai ką, dar nenusivylėt?“
Kai kuriems taip baisiai norisi, kad galų gale nusivilčiau, kad bet kokius nuomonių išsiskyrimus, bet kokį mano supykimą ar aštresnį įvertinimą tuoj pat pasičiupę kelia į viršų ir mojuoja: „Va, pagaliau jis suprato, kas ta Lietuva yra iš tikrųjų.“
Tokių nedaug, bet jie įkyrūs, užsispyrę ir nenurimstantys, nes jiems reikia labiausiai už viską, kad ir aš pagaliau nusivilčiau Lietuva, mat jie jau nusivylė – ir jiems būtinai reikia sąjungininkų. Kai yra sąjungininkų, arba kai aplink vien jie, tuomet galima nebaudžiamai rėkauti, kad šita šalis tuoj visus išvarys.
Bet aš jiems sąjungininkas nebūsiu, nes man iš tikrųjų yra gerai, nuo to ir pradėkime.
Pirmiausia pastebėsiu, kad visi patarimai „nespręsk pagal save“ yra tokie pat beprasmiai, kaip palinkėjimai „nekvėpuok savais plaučiais“, „nevaikščiok savom kojom“, „nežiūrėk savo akim“. Visi sprendžia pagal save.
Žmonės turi asmeninį santykį su aplinka. Jogaila Morkūnas sprendžia pagal save, Algirdas Butkevičius sprendžia pagal save, Neringa Venckienė irgi sprendžia pagal save. Jei kažkam matosi aštuonios rankos arba beria miltelius į maistą, tai - tų žmonių asmeninis įsitikinimas, ir mes jo nepakeisime.
Todėl visokios įžvalgos apie tai, kad „tau gal ir gerai, bet ne visi juk gali būti TV laidų vedėjais“, „ne visi rašo laikraščiams“, „ne visi gyvena senamiestyje“ yra teisingi, tačiau absoliučiai beprasmiai. Jei kažkas turguje pardavinėja jautieną, juk jūs neatsistojate prie jo, mojuodami rankomis: „Tau gerai, bet ne visi juk gali pardavinėti jautieną.“ Jam ir nereikia, kad visi pardavinėtų. Jis yra mėsininkas, jam užtenka pačiam pardavinėti, o jūsų jis visiškai neragina užsiimti tuo pačiu. Be to, jis savo užsiėmimą pasirinko pats ir jūsų nejudino: tai kodėl jums atrodo, kad jis turėtų pastūmėti jus?
Taip pat aš nebandau nieko įtikinti, kad jie štai turėtų viską mesti ir tapti apžvalgininkais arba laidų vedėjais. Man visiškai užtenka mano paties pasirinkimo. O kaip tiems kitiems, tai jau čia jų pačių reikalas: aš jų neklausiau, kuo man užsiimti Lietuvoje, tai kodėl jie manęs klausia, kur jiems susirasti darbą ar uždirbti daugiau nei 1500 litų per mėnesį, „pasakyk kad gudrus“.
Jūsų klausimas kvailas ir lūkesčiai neadekvatūs. Ne mano darbas jums sakyti: kurioje ausyje man zvimbia? Pasakykit, kad gudrūs.
Tai, kas Lietuvoje gerai, geriausia matyti pagal tai, dėl ko jai galima papriekaištauti.
Pažiūrėjus į smulkmenas, kurios erzina Lietuvoje (o nepasakyčiau, kad niekas neerzina), supranti, kad jei yra tik tokių pretenzijų, tai iš esmės gyvenimas yra neįtikėtinas.
Todėl čia pateiksiu sąrašą dalykų, kurie, mano nuomone, turėtų pasikeisti mano šalyje.
1. Nedidelė dalis žmonių vis dar neišmoko įeinant pro duris į kokią viešą įstaigą prilaikyti duris einančiam paskui save. Išmoko daugelis, bet dar ne visi.
2. Nėra prekiaujama itin stambiais, plokšteliniais kristalais, jūros druska.
3. Parduotuvėse vis dar kaulijama „o gal turit smulkiau“, užuot automatiškai tyliai ramiai davus grąžą, kaip robotui. Grąžos davimas tiksliai, iškart, iš bet kokio banknoto, be klausimų ir svarstymų, yra toks pat normalus, kaip posūkio signalo rodymas prieš manevrą ar rankų plovimas prieš valgį. Jis nereikalauja svarstymo. Jis reikalauja darymo.
4. Trūksta skanių egzotinių vaisių, gerų japoniškų ryžių, šiaip gerų vaisių ir daržovių žiemą, kadangi varguoliai jų neperka, o nevarguoliams nepasiūlo, tai kaip jie pirks, ir visi turi misti trečiarūše piguva.
5. Restoranuose už normalius ir didelius pinigus dažniausiai siūloma labai blogos kokybės žuvis, o visi patenkinti valgo, nes retai kas žino skirtumą ir retai kas yra valgęs normalią jūrinę žuvį. Blogiau ne tik tai, kad valgo, blogai, kad nenori geresnės. Kaip ir tie, kas nesupranta restoranų apžvalgų. „Ai, nežinau, man tai viskas skanu, aš bet ką valgau.“
6. Kosmetikos parduotuvėse, pasakoja moterys, nesvarbu, kiek moki, vis tiek niekada nebūna pirkti būtent to atspalvio arba rūšies, kurio reikia, nes „turėjom vieną ir vakar nupirko“, o atveš kitą savaitę. Kitą savaitę Lietuvoje bus visko, bet ta savaitė niekada neateina.
7. Vaikams batus reikia vežtis iš Vokietijos arba Italijos, nes visų kitų yra du dydžiai visame Vilniuje („buvo viena pora ir vakar nupirko“), nebent, žinoma, norėtum auti atžalą kokiais pigiais kartono ir plastmasės gaminiais už 50 litų. Reikiamų batų net kitą savaitę nežada atvežti.
8. Ne visi, bet daugelis žmonių niekaip negali išmokti atsakyti į e. pašto laiškus, nes nelaiko tai esant būtina. Juos tai vargina. Keista, kad tie patys žmonės nenuvargsta, kaskart paskambindami darbo metu žmogui darbo telefonu ir klausdami: „Nu, ką veiki?“ Nekalbant apie tai, kad jie, gatvėje sutikę pažįstamą, klausia: „Tai kur čia dabar vaikštai?“
9. Lietuviai fiziškai negali pasakyti kokios nors vietos adreso ir užsispyrę sako, už kokios degalinės kur pasukti. Žemėlapiai, internetas ir navigacija yra išsigalvojimas ir nesąmonė, kaip kelionių draudimas arba vyno išmanymas. Užsienio ponų manieros.
10. Lietuviai negali atsakyti į klausimą tiesiai ir labai mėgsta, užuot pasakę, paaiškinti, kad jūsų klausimas neteisingas. Pavyzdžiui, paklausus: „Kur Vilniuje galima įsigyti popierinį žurnalą „The Economist“, populiarūs atsakymai būtų šie:
a) šiaip geriausia internete skaityti.
b) o kam tau reikia popierinio?
c) aš tai neskaitau išvis žurnalų.
11. Lietuvis labiausiai už viską mėgsta neprašytas jus pamokyti, nes jis viską išmano už jus geriau. „Jei gali nerašyti – nerašyk“, „tokio alaus geriau negerk“, „eik geriau pirkti ten“, jis jums patars bet ką, apie viską, visame pasaulyje, bet kuriuo metu, išskyrus tuos retus atvejus, kai jūs jo paklausiate ir paprašote patarimo, tada jis jums pasakys, kad tai – skonio reikalas ir kiekvienam atrodo savaip. Skrybėlėtas diedas turguje gali jums patarti apie absoliučiai viską: iš kurio banko geriau skolintis, kokią merginą pasirinkti į žmonas, į kokią mokyklą leisti vaikus ir už ką balsuoti rinkimuose. Išskyrus tai, kokią žuvį jis galėtų rekomenduoti iš savo parduodamų. „Jos visos skanios.“
Tai štai, matote, kad mūsų problemos yra visiškai niekinės, arba smulkios ir išsprendžiamos, ir tai reiškia, kad Lietuvoje gyventi yra objektyviai puiku.
Aš nė dienos, nė valandos, nė minutės neabejojau pasirinkimu ir nesakiau „Gal be reikalo mes su šeima persikraustėm čia?“, nes mano šalis nenustoja manęs džiuginti. Galimai aš nenormalus, bet jei per 20 mėnesių niekas nepakeitė mano įsitikinimų, tai jau vėlu ir tikėtis.
Vienintelis dalykas: galėtų būti daugiau saulėtų dienų ir šilumos, bet čia viskas Dievo rankose. O gal žiema yra tyčia ilgesnė, kad galėtume labiau džiaugtis pavasariu, kai jis ateis.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
