Dabar, ko gero, turėčiau pateikti kontrargumentą ir pasakyti, kam dera kalbėti, o kam geriau patylėti vokietijose šluostant senukams užpakalius ir norvegijose kuopiant skandinaviškus migius viešbučiuose. Tačiau mano tikslas nėra kritikuoti emigravusius tautiečius už jų pasirinkimą gyventi kitaip. Taip pat nemėginsiu virpinti širdžių rašydama apie naminius sentimentus: gardžius močiutės blynus ir mamos paklotą lovą.
Nukrypdama nuo temos tik norėjau pasakyti, kad su kai kuriais užsienietiško gyvenimo būdo ekspertais ginčytis būna sunku. O kartais ir nesinori ginčytis, nes reikia pripažinti, kad daugeliu atvejų jie būna teisūs!
Kodėl vis grįžtu atostogauti į Lietuvą
Na, bet norėčiau grįžti prie savo banalios istorijos apie meilę – meilę Lietuvai. Taip jau nutiko, kad pati esu iš tų plačiai linksniuojamų studentų-emigrantų būrio. Jau treti metai gyvenu Danijoje.
Atostogoms visuomet mielai grįžtu į Lietuvą. Taip būna du ar tris kartus per metus. Vienas draugas lietuvis kartą mestelėjo: „Gali rasti geresnę vietą atostogoms. Kodėl tu važiuoji į tą Lietuvą? Ko tu nevažiuoji prie Viduržemio jūros?“
Geras klausimas. Dar labiau suglumino kitas draugas, irgi lietuvis. Mums besidžiaugiant vengriškais baseinais po atviru dangumi Budapešto centre, jis paklausė: „Klausyk, Vengrija juk – kaip ir mes. Iš po sovietų sparno. O visa tokia aukštumoje... Kuo mes galėtume nustebinti vengrus Lietuvoje? Greta vengriškų architektūros paminklų net mūsų Onos bažnyčiai reikėtų pasikuklinti.“
„Gal kopomis ir jūra? Juk vengrai jų neturi?“ – sakau. „Aha, jūra, į kurią lietuviai drįsta merkti kojas, tik kai prispiria reikalas pasiusioti, nes šiaip maudytis juk baisiai šalta, – nubaidė mano gražią mintį draugas ir galiausiai dar pridūrė: „Na, gal siusiodami sušildys ir tuomet tikrai galėsime išdidžiai parodyti.“
Džiaugtis negalima, reikia tik skųstis
O gal nereikia niekam nieko rodyti? Jeigu vengras ar kas jis bebūtų staiga pasakys: „Kokia nuostabi jūsų jūra ir kokia graži jūsų šalis!“ – ar nuo to Lietuvoje gyventi pasidarys geriau? Kada mes patys pagaliau sakysime, kad Lietuvoje gyventi gera? Ir galvosime, kad geriau būti jau negali?
Juk turime nuostabius kaimynus: latvius ir estus, apie kuriuos pasakojame linksmas istorijas, kai būna liūdna. Turime kitus kaimynus – lenkus, pas kuriuos važiuojame pigiau apsipirkti. O juk galėtume kaimynystėje turėti Šiaurės Korėją. Kaip būtų tada?
Turime didžiulius bei klestinčius kultūros centrus („Gariūnus“, „Akropolius“). Mūsų močiutės telefoniniams sukčiams atiduoda šimtus tūkstančių pinigų, taigi, vadinasi, nesame tokie jau dideli vargšai.
Tokios realijos, bet vis vien mums, lietuviams, įprasta skųstis, kad jau beveik paskutinius triusikus už šildymą reikia atiduoti ir jau valgyt nėra už ką.
Vis pagalvoju: sakoma, kad nevalgę ir oru gyvi būna tik poetai ir studentai. Jeigu studentai išvažiuoja mokytis į užsienį, ar tai reiškia, kad Lietuvoje liko vieni poetai? O jeigu taip, tai kur ta mūza, įkvepianti rašyti gyvenimo puslapius? Gal ta mūza – Lietuvos miškuose?
Užsieniečiams viskas matosi geriau
Prieš keletą metų mano tėtis dėstė kvalifikacijos kėlimo kursus užsienio delegacijoms ir pasakojo, kaip kartą seminarą turėjo atidėti, nes prapuolė kurso klausytojai iš Italijos. Po kurio laiko paaiškėjo, kad jie negalėjo atsidžiaugti greta mokymo centro augančiomis pušelėmis. Pasak jų, norint pasivaikščioti mišku Italijoje, reikia kilti aukštai į kalnus, o Lietuvoje viskas ranka pasiekiama ir taip gražu.
Gal įkvepia mūsų moterys, žinančios tikrąją grožio paslaptį? Kartą su būreliu mainų programos studentų susiruošėme į ekskursiją po Vilniaus senamiestį. Po pažintinio turo atėjo pietų metas, taigi pradėjome žvilgčioti ne į žymiuosius monumentus, bet užeigėles, valgyklėles ir panašiai. Radom jaukią vietelę. Bičiuliai iš Prancūzijos ir Vokietijos valgiaraštyje dairėsi picų, mėsainių ar kažko panašaus, o aš, kaip įprasta, pietums pasiėmiau sriubos ir balandėlį. Nužvelgęs mano pasirinkimą prancūzas garsiai pareiškė: „Dabar suprantu, kodėl lietuvių moterys visos tokios gražios! Nes jūs pietums visuomet valgot sriubos.“
Gal obuoliai Lietuvoje skanesni? Teko girdėt, kad Amerikoj pinigai ant medžių auga. Pas mus auga obuoliai, kriaušės... Vienu žodžiu – nieko gero. O gal vis dėlto gero? Papurtei obelaitę savo kolektyviniam sode. Pasičiupai obuoliuką, sugraužei ir niekam nė „ačiū“. Tuo tarpu danai, pavyzdžiui, obuolius visad perka tik parduotuvėje. Kartą paklausiau bendramokslio dano: „Kodėl jūs neskinat obuolių iš sodo?“ Tas man atsakė, kad tokiu atveju jis negalės pasiskųsti maisto priežiūros tarnybai, jei pasitaikytų koks sukirmijęs.
Gal Lietuvoje mes žinome pačius geriausius maisto receptus? Pamenu, gyvenau studentų bendrabutyje, kur virtuve turėjau dalintis su pora kinų. Vieną dieną sutarėm pavaišinti vieni kitus savo tautiniais kulinariniais skanėstais. Pasirodo, kinai nevalgo tiek daug ryžių, kaip maniau, užtai mėgsta vištieną ir žino begalybę būdų, kaip ją paruošti.
Tuo tarpu kinus pavergė šaltibarščiai ir šakotis. „Su barbių sriuba ir tuo saldumynu Kinijoj drąsiai gali verslą daryti“, – užtikrino mano kaimynas.
Žavu, kai pagalvoji. Tie užsieniečiai tiek daug gražių dalykų pastebi mūsų Lietuvoje. Bandau dabar sulipdyti paveikslą: pavalgęs skanius pietus (sriubytė, balandėliai), vaikštai sau po lietuvišką pušynėlį. Kišenėje dar turi iš sodo skintą obuoliuką (jei netyčia vėl praalktum). Vaikštai ir kuri verslo planą, kaip eksportuosi šakočius į Kiniją. Idiliška.
O ką aš padariau savo šviesios ateities labui?
Bet ar tai jau meilė? Gal meilė iš tikro siurreali, kaip tie ištirpę laikrodžiai Dali paveiksle? Kur ta tikroji idilė – juk laikraščiai rašo kitaip: apvogė, išprievartavo, pridusino, nusmaugė... Žodžiu, kažkoks piktųjų dvasių dvaras. Tai gal mes gyvename kažkokioje prakeiktoje žemėje ir dėl to Lietuvoje tiesiog negali būti gera? Matyt, esam išlepinti aplinkybių ir žiūrime per daug gyvenimo būdo žurnalų. Parymome prie televizoriaus langelio, o po to rymome prie namų lango laukdami, kol ir pas mus laimė ateis ir kol Lietuvoje gyvenimas pagerės.
Ne nuodėmė, žinoma, iš tiesų kartais pasvajoti. Pamenu, taip darydavom su geriausia drauge išsidrėbusios namie ant sofos. Po to grįždavo jos tėtis ir užduodavo žudantį klausimą: „Tai ką, merginos, šiandien gero nuveikėt savo šviesios ateities labui?“
Tikriausiai ne naujieną pasakysiu, kurią mano draugės tėčio žodžiai vis primindavo, kad reikia pasikrutinti truputį. Kitaip sakant, reikia bent duris atidaryti, kad ta laimė turėtų pro kur ateiti. Ji lankosi ne tik pas amerikonus, vokiečius ar britus. Užeina ir pas latvius su lenkais, tai kodėl lietuviai turėtų būti išimtimi?
Todėl nereikia loti ant viso pasaulio ir kaltinti Lietuvos už visas gyvenime ištikusias negandas. Lengva pavadinti šalį skriaudike, nes nepasisekė „prasukti versliuko“. Lengva po to išsižadėti jos ir sėsti į kokį „rainiaus“ lėktuvą...
Beje, o ar išsižadėtumėt savo mamos ir tėčio už tai, kad gavot diržo vaikystėje? Ar situacija ne panaši? Esame mes Lietuvos vaikai. Mūsų mama jauna. Ar negalime kartais jai atleisti už nepatyrimą, už paklydimą ir už tai, kad kartais pliaukšteli mums sėdynėn? Ir kaip čia dabar su ta meile, nebežinau.
Mūsų nedidelė paslaptis...
Būna, besileidžiant lėktuvui Vilniuje, mane aplanko keistas jausmas: žvelgi pro lėktuvo iliuminatorių į pilkšvą oro uostą, mintys, atrodo, šokinėja iš džiaugsmo ir norisi suploti rankomis. Stiuardesė padėkoja už skrydį ir palinki geros dienos, ne angliškai, ne kaip kitaip, o lietuviškai, ir tą akimirką, kažko suspaudžia širdį... Ar tai meilė? O gal tik šiaip negalavimas nuo oro slėgio skirtumų?
Nesu didelė šios srities žinovė, todėl dvejoju. Dievaži, tai klausimas penkių nulių zonoje, ir jei tik galėčiau, paprašyčiau salės pagalbos.
Žinau tik vieną dalyką: Lietuviai – gudrūs žmonės. Jie skųsis, net jei Lietuvoje gyventi visai ir neblogai. Juk tik prasitarsite, kad pas mus gera – sulėks visi bedaliai, žmonės–šešėliai ir visokio kitokio plauko perėjūnai iš svetimų šalių. Gal ir sumanu. O juk iš tiesų gera Lietuvoje. Bet niekam nesakykit. Čia paslaptis – tik tarp mūsų.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
