Pirmas rimtas lietuvybės egzaminas mus, jaunus, aštuoniolikmečius jaunuolius, užklupo vos tik pašauktus tarnybai į sovietinę kariuomenę. Nors kitataučiai mus vadino vokiečiais, fašistais, tačiau aiškiai jautėsi, kad šie jų išsireiškimai sukelti užslėpto pavydo jausmo. Pavydo, dėl ramesnio, tvarkingesnio gyvenimo Lietuvoje, nei bet kuriame kitame sovietų imperijos pakraštyje.
Na, estai su latviais mums buvo, kaip artimiausi broliai, į juos žvelgdavo panašiai, kaip į mus, lietuvaičius. Didelė ir suvaidinta „tarnybos draugų“ neapykanta greit būdavo išsklaidyta, kai susidurdavome su realybe. Armija – savotiška darbo birža.
Kiekvienas karininkas savo dalinyje norėdavo turėti pačius geriausius, protingiausius, darbščiausius karius, todėl lietuviai buvo graibstyte graibstomi. Tikriausia ne vienas, tais laikais tarnavęs, man pritars, kad vienas geriausių, atsakingiausių pareigų kariniuose daliniuose užimdavo lietuvaičiai. Aišku, kalbu apie pareigas, kurias gali užimti paprastas šauktinis. Dažnai sutikdavau lietuvius – asmeninius aukštų karininkų vairuotojus, šiaip vairuotojus ar štabo darbuotojus.
Be abejo, jokiu būdu negalima tvirtinti, kad visos šilčiausios vietelės buvo išdalintos mūsų tautiečiams, tačiau tokia tendencija, manau, buvo. Juk kiekvienas karininkas šalia savęs norėdavo matyti pakankamai kultūringą, fiziškai stiprų, kruopštų ir atsakingą žmogų. O lietuviai tokie buvo. Ir dar pamenu, kuo pasižymėdavo lietuviai. Nors azijiečiai, kaukaziečiai tarp savęs buvo draugiškesni, atviresni, nei lietuviai, tačiau iškilūs rimtai grėsmei, kad bus sugurinta nosis, lietuviai mušdavosi iki galo, kol laimėdavo, arba būdavo nugalėti.
Todėl taip pat galiu drąsiai teigti, kad lietuvis–mušeika, tais laikais nebuvo toks jau retas atvejis. Ir netgi tada, jei tavo rankos tinka tik gurinti tarnybos draugų nosis, tavo galva veikia pačiomis mažiausiomis apsukomis, vis tiek tu likdavai lietuviu ir požiūris į tave nesikeisdavo.
Taigi už amžinas, prie problemų sprendimo nevedančias muštynes ir trumpą protą, kartu su rinktine į mane panašių „geriečių“, buvau išsiųstas į komandiruotę, o jei tiksliau – į tremtį. Kad truputį atvėsčiau. Murmansko sritis – pati ta, vėsi vieta karštam lietuviškam būdui.
Nors vietiniai karininkai žinojo, kad mūsų, 15 žmonių grupė (tarp jų ir mes - 2 lietuviai) yra patys blogiausi ir sunkiausiai tramdomi chuliganai, atsiųsti persiauklėjimui, vis tik iš mūsų bandė išspausti kažką gero, naudingo. Kaip nebūtų keista, lietuvių gerosios savybės buvo žinomos ir Šiaurėje, todėl mums, su draugu, niekaip nepavykdavo išvengti rinktinių pasiūlymų, kurie būdavo pateikiami tik „mąstantiems“, „atsakingiems“ kariams.
Pamenu, vietinėje „fermoje“ auginamos kiaulės tikrai neapsidžiaugė, kai vieną dieną jas skersti turėjau aš su draugu. Mat „fermos“ senbuvio tarnyba baigėsi ir, kaip tai būna tik Rusijoje, jis „netikėtai“ išėjo namo. Jei kiaules šerti galėjo bet kuris eilinis, tai jas skersti buvo patikėta tik mums, lietuviams. Aiškinimai, kad mes augome mieste ir kiaules matėme tik parduotuvėse ir jau išmėsinėtas, nepadėjo.
„Lietuvis viską žino“, – tokiais žodžiais mūsų vyresnysis padėjo tašką šioje painioje istorijoje. Taigi mes tapome mūsų pačių, lietuvių, sukurto įvaizdžio, aukomis ir turėjome imtis kruvino reikalo, kuris, ačiū Dievui, trūko neilgai, tik kelias dienas. Mat, atsirado ukrainietis – ūkininkas, kuriam paršų priežiūra priminė gimtuosiuose namuose leistą laiką. Kaip jis po to sakė: „Kam tos atostogos, jei ir čia taip gera“.
Taip pat nuolat būdavome kviečiami, jei reikėdavo pamūryti kokią krosnį, sugalvoti ortakių sistemą ar padaryti dar ką nors, ką gali atlikti tik profesionalai. „Lietuvis viską žino“ – skambėjo man ausyse, todėl buvo ir mūrijama krosnis, ir tobulinamas katilas virtuvėje ir remontuojama dyzelinė elektros pastotė.
Stebiuosi, kaip dar mūsų, nepasodino už lėktuvo šturvalo (vis dėlto aviacijos dalinys), juk tokie išmanūs buvome. A, prisiminiau. Visa tų laikų karinė vadovybė buvo nuoširdžiai įsitikinusi, kad lietuvis pajėgus (kad ir pats vienas) nuvaryti lėktuvą, laivą ar net kiek greitesnę tanketę, todėl pasienio zonose ribodavo mūsų tautiečių sąlytį su šia brangia technika. Mano atveju – Suomija buvo ranka pasiekiama.
Kaip nebūtų keista – estų taip nesaugojo, matyt ir tam buvo pagrindas.
Tai, kad lietuviai apsukrūs bei labai gudrūs, mąstantys – įsitikinau ir laukinio kapitalizmo laikais. Nepasakosiu, kaip lietuviai, paskelbus ekonominę blokadą, jau po keliolikos valandų pardavinėjo iš Rusijos atsivežtą benziną. Kaip buvo performuojami sąstatai ir 5 ar 10 cisternų su kuru pasilikdavo Lietuvoje. Apie tai nežinodavo niekas – nei mūsų muitinė, nei siuntėjas. Ir tai – ne vagystė. Visiems viskas sumokėta iki kapeikos, o gimtoji šalis aprūpinta taip brangiu strateginiu produktu.
Kas sugalvos, iš Maskvos gabendamas pilną kupe cigarečių, užsirakinti iš vidaus ir neįsileisti nei vienos šalies muitininko ir pasienio policijos? Kas, dar neprivažiavus, geležinkelio stoties, miškelyje, sustabdys sąstatą ir per langą išmes dėžes su cigaretėmis, tiesiai į laukiančių bendrų sunkvežimius? Lietuvis, tik lietuvis.
O spirito keliai? Knygnešiai, palyginti su spirito nešėjais, - vaikų darželis. Kas sugalvos spiritą slėpti kuro bake, o kurui naudoti tik langų plovimo bakelį? Kas sugebės chemiškai apdirbti aušinimo skystį ir iš jo pagaminti aukščiausios rūšies degtinę ar net prancūzišką konjaką?
Atsakymą žinote. Tai – tik tūkstantoji, milijoninė išmonės dalelė, kurią mes, lietuviai, galime panaudoti. Ir naudojame. Be abejo, yra labai daug gražių, šviesių dalykų, kuriuos mes darome, kuriais iš tikrųjų puošiame savo šalį ir kurių pagalba mes tampame vis labiau žinomi visam pasauliui.
Tik noriu pasakyti: daug kur esu buvęs, daug žmonių esu sutikęs, tačiau tokios išmonės bei fantazijos polėkio, kokį turime mes, lietuviai, turėtų pavydėti mažų mažiausia pusė pasaulio. Ir tai sakau be ironijos, o rimtai. Aš, asmeniškai, labai didžiuojuosi tuo, kad esu lietuvis.
Mes, lietuviai, išgyvensime ir ant pliko akmens, o ir rojuje neapakins mus turtai. Mes visur, kur bebūtume, susikursime savęs vertą gyvenimą. Ir valdžia čia nei prie ko.
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Lietuvoje gyventi gera“ dalis. Kampanijos tikslas - kartu pasidžiaugti gerais dalykais šalyje, kurioje gimėme ir užaugome. Laukiame jūsų istorijų ir vaizdų apie įvykius, reiškinius, pokyčius, vietas ir žmones adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia. Įdomiausių istorijų autorių kiekvieną savaitę laukia „Bendraukime“ prizai. O kampanijos pabaigoje lrytas.lt kartu su projekto draugu „Švyturiu“ išrinks Didžiojo prizo laimėtoją, kuriam atiteks poilsis 4 asmenims prie jūros. Prizą įsteigė kampanijos draugas „Švyturys“.
