Kas lieka ligoniui, kai medikai iškelia rankas?

Dabar būties, gyvenimo prasmės, dvasinio tobulėjimo klausimai yra vieni svarbiausių, teikiant pagalbą onkologiniams ligoniams, ypač tada, kai viskas išbandyta. Nuo to priklauso, kiek ilgai ligonis išgyvens, jo savijauta, netgi tai, ar jis sugebės ištverti lėtinį skausmą, ar - ne.

Tris dienas seminare mokęs Lietuvos gydytojus bendrauti su onkologiniais pacientais šveicarų psichiatras J. Jeneweinas sulaukė padėkos žodžių.

Nors jau dešimtmetį psichologinės ir psichoterapinės paslaugos yra teikiamos Vilniaus universiteto Onkologijos institute, profesorius Narimantas Salamavičius pripažino, kad Lietuvoje yra nedaug specialistų, pasiruošusių dirbti su mirštančiais ligoniais.

„Būkime atviri - nei chirurgas, nei radioterapeutas, nei chemoterapeutas neišmano to, ką gali duoti ligoniui psichologas, psichoterapeutas ar psichiatras“, - atvirai kalbėjo profesorius N. Samalavičius.

Kadangi vėžio gydymas yra kompleksinis - ne tik chirurginis, bet ir spindulinis, chemoterapininis, yra svarbu, kad ligonis laikytųsi gydymo plano. Nuo jo emocinės būsenos, santykių su šeima taip pat priklauso gydymo sėkmė.

Profesoriaus N. Samalavičiaus įsitikinimu, sudėtingiausia būna tada, kai pacientams reikia teikti vadinamąsias gyvenimo pabaigos paslaugas. Taip atsitinka paskutiniąja vėžio stadija sergantiems žmonėms, kai ligos neįmanoma sustabdyti.

Tokių pacientų likimas yra sudėtingas: vieni jų grįžta iš ligoninės į artimųjų ratą, kur jaučiasi mylimi ir gerbiami, kiti - į išdraskytą gyvenimą, dar kiti - į savo vienatvę.

„Bendraudamas su sunkiai sergančiais pacientais gydytojas supranta, kad medicininė pagalba ribota, o žinių apie specialią psichoterapinę pagalbą labai trūksta“, - pabrėžė N. Samalavičius.

Jis viliasi, kad įkūrus šalyje Psichosocialinės onkologijos asociaciją, kuri integravosi į pasaulines struktūras, tarptautiniai seminarai vyks dažniau.

Šios asociacijos prezidentė gydytoja psichiatrė psichoterapeutė Giedrė Bulotienė pritarė, kad egzistencinė terapija naudinga ligoniams, kuriems būtina paliatyvi slauga.

„Nepakanka šalinti vien simptomus - kūno negalavimus. Yra svarbu prisiminti, kad toks ligonis kenčia ir dvasinį skausmą“, - sakė gydytoja G. Bulotienė.

Mat dėl paciento emocinės būsenos gali pablogėti priešvėžinio gydymo rezultatai, gali atsirasti įvairių baimių, nenoras gydytis.

Todėl onkologai, psichologai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai, paliatyvios terapijos specialistai, slaugytojos, mokslininkai - visi turi suremti pečius, kad ligos palaužtas žmogus mažiau kentėtų.

Šveicarijoje nuo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio, kai gydytojai kviesdami į atskirą kabinetą ligonio artimąjį pranešdavo pusbalsiu vėžio diagnozę, įvyko nemažai pasikeitimų.

Psichiatras J. Jeneweinas pasakojo, kad dar prieš 50 metų vėžys buvo mirties nuosprendis. Daugelis vėžio formų nepasiduodavo gydymui.

Manyta, kad gydytojo atvirumas gali pakenkti pacientui, kad yra žiauru kalbėti apie vėžį.

Iš tokių klaidų jau pasimokyta, dabar vyrauja požiūris - nėra gerai nutylėti diagnozę, kad apie tai nieko nesužinotų pacientas. O kaip tai padaryti?

600 lovų Ciuricho universitetinėje ligoninėje yra įkurtas konsultacinės psichiatrijos skyrius, kuriam vadovauja J. Jeneweinas. Čia dirba 17 specialistų komanda, kurią sudaro psichiatrai, onkopsichologai, psichologai, rezidentai.

Šie specialistai susiduria su įvairiais sunkumais.

Vakarų kultūroje neįprasta kalbėti apie mirtį, todėl sergantys vėžiu pacientai neretai jaučiasi atskirti nuo pasaulio, jiems gėda, kad jie serga ir yra kitokie. Klastinga liga juos nubloškia į visuomenės užribį.

Netgi baigę medicinos studijas gydytojai rezidentai, atvykstantys tobulintis į Ciuricho universitetinę ligoninę, iš pradžių sutrinka ir teiraujasi psichiatro J. Jeneweino, kaip elgtis su pacientais. „Nebijokite kalbėti, ligonis pats jums padės“, - toks būna dažniausiai gydytojo J.Jeneweino patarimas jaunesniems kolegoms.

Abejonės apie tai, ar karti tiesa nesutriuškins vėžiu sergančių žmonių, iškyla ne veltui.

Ilgą laiką nebuvo mokslinių tyrimų apie vėžio ir mirties sąsają, o psichosocialiniai metodai, besiremiantys subjektyvia ligonių patirtimi, nebuvo rimtai vertinami.

Tai - esminė priežastis, kodėl iki XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio beveik nebuvo duomenų apie vėžiu sergančių žmonių dvasines kančias.

Lūžis įvyko, kai dėl nacių persekiojimo JAV suklestėjusi psichoanalizės banga atsirito pokaryje iki Vokietijos, Šveicarijos ir kitų Europos valstybių.

„Nenoriu neigti psichoanalizės indėlio, pats esu psichoanalitikas, tačiau galiu pasakyti, kad kurį laiką ji stabdė onkopsichologijos vystymąsi“, - pripažino svečias.

Mat psichoanalizę yra keblu taikyti, įmanoma ištirti santykinai nedaug vėžiu sergančių pacientų, todėl išvados ne visada būna pagrįstos.

Prie klystkelių taip pat priklauso teorija apie vėžinę asmenybę. Pasak jos, yra tam tikri asmenybės tipai, turintys polinkį kur kas dažniau sirgti vėžiu.

Dėl šių prielaidų susidarė klaidinga nuomonė - jei žmonės būtų elgęsi kitaip, jiems būtų pavykę išvengti vėžio. Tai skatino kaltės jausmą. Dabar ši teorija vertinama kaip klaidinga.

„Ryšys tarp gyvenimo įvykių ir vėžio susirgimo yra toks menkas, kad neįmanoma jo įrodyti“, - aiškino J. Jeneweinas.

Psichologiniai tyrimai onkologijoje prasidėjo gerokai vėliau, sukūrus patikimus įrankius, kaip matuoti skausmą, nerimą, depresiją ir kitus veiksnius.

O sąvoka „gyvenimo kokybė“ tapo pagrindinė, vertinant net gydymo efektyvumą.

Gyvenimo kokybės kriterijus yra įtraukiamas taip pat į naujų vaistų klinikines studijas, farmakoekonominius tyrimus. Jų tikslas - įrodyti, kad naujas gydymo metodas turi daugiau privalumų už įprastą, kai naudojami senesnės kartos vaistai.

Ilgainiui gyvenimo kokybės tyrimai pasidarė svarbūs kaip ir objektyvus paciento būklės vertinimas, pavyzdžiui, kai matuojamas kraujospūdis, pulsas ar hemoglobino kiekis kraujyje.

Be šių duomenų neįmanoma stebėti, kaip vystosi liga, ar ji nepaūmėjo.

Kita vertus, subjektyvi patirtis yra kur kas reikšmingesnė pacientui. Į ją būtina atsižvelgti, planuojant gydymą.

O kaip tokią patirtį įvardinti vienu žodžiu?

Depresija čia netiko, nes tai - psichikos sutrikimas, be to, ši sąvoka įtraukta į Tarptautinę ligų klasifikaciją.

XX amžiaus devintajame dešimtmetyje JAV buvo pasirinktas terminas „distresas“, neturėjęs neigiamos reikšmės.

Distresas daug ką apima. Tai - psichologiniai ir fiziniai veiksniai, pavyzdžiui, skausmas, nerimas, baimė, liūdesys, taip pat socialiniai pokyčiai, susiję su paciento negalėjimu atlikti tam tikrų vaidmenų šeimoje, darbe, visuomenėje.

Distresas liečia dvasinius aspektus, kai ieškoma atsakymų į būties klausimus, kas yra gyvenimo prasmė, kančia, kas yra mirtis, kas laukia ateityje.

Ciuricho universitetinėje ligoninėje kiekvienas vėžiu sergantis pacientas kasdien gauna vadinamąjį distreso termometrą - lapą, kuriame surašyti veiksniai, vertinami nuo 0 iki 10 balų.

Distresas tapo šeštuoju gyvybės ženklu, kai kartu su pulso, kraujospūdžio, temperatūros matavimais yra vertinama savijauta.

Pagal distreso rodiklius yra planuojama psichoterapinė pagalba. Toks poreikis neretai iškyla keliais atvejais: kai žmogus sužino diagnozę; kai liga tampa lėtine; kai piktybinės ląstelės įgyja atsparumo, todėl liga vystosi toliau.

Kodėl vėžio diagnozė yra suvokiama kaip netektis, praradimas?

Netekus sveikatos sutrinka emocinė pusiausvyra, nelieka pasitikėjimo pasauliu, užklumpa abejonės, kas bus toliau. Tai kelia šoką.

Nebūtinai tai reiškia artėjančios mirties pajautimą ar sielvartą. Liga gali būti suprantama kaip kūno vientisumo praradimas.

Sirgdamas žmogus jaučiasi bejėgis, nes negali atlikti daugelio socialinių vaidmenų. Tokį bejėgiškumą lydi būdingos reakcijos, pavyzdžiui, liūdesys, apatija, letargija, energijos stoka, savivertės praradimas, netgi polinkis į savižudybę, lėtinis nuovargis.

Gali būti taip pat miego, apetito sutrikimai, nusilpęs intymumo poreikis.

„Visi šie negalavimai būdingi taip pat sergantiems depresija asmenims. Tačiau tai nėra depresija, o normali reakcija. Negalima depresijos kaip psichiatrinės diagnozės skirti kiekvienam onkologiniam pacientui“, - įspėjo J. Jeneweinas.

Todėl ligoniui būtina paaiškinti, kad tai - natūrali patirtis.

Distreso intensyvumas ir pobūdis taip pat priklauso nuo vėžio stadijos.

Pavyzdžiui, kai yra ankstyvosios vėžio stadijos, ligonis blaškosi, ar gali apie ligą pranešti artimiesiems, vaikams, darbdaviams, nežino, ką daryti, kad tokia žinia nepablogintų jo santykių.

Psichoterapinės pagalbos gali prireikti norint susidoroti su neigiamomis emocijomis. Parama iš šalies gali praversti mokantis, kaip keisti žalingus įpročius, kaip bendrauti su šeima, kaip sutelkti jėgas ir neprarasti vilties pasveikti.

Distreso rodikliai padidėja, kai vėžys tampa lėtine ligos forma. Tada yra svarbu atvirai kalbėti su ligoniu, kas bus, jei liga paūmės, priešingu atveju, jis gali jausti nerimą dėl ateities.

Didžiausias sukrėtimas pacientui - vėžys atsparus, visi būdai išbandyti. Ši akimirka taip pat iššūkis medikams - jei nėra galimybės išgydyti, kas tada?

Pasirodo, gali būti sėkmingai taikoma vadinamoji egzistencinė terapija ir paliatyvi slauga. Tokia slauga nereiškia pasidavimo, ji yra svarbi kitais aspektais.

Specialistas šiuo atveju gali padėti žmogui priimti savo ligą, kūno pasikeitimus, aptarti neišspręstus konfliktus, keisti požiūrį į ligą, aptarti dvasinius dalykus.

Tokia terapija gali praversti taip pat paciento artimiesiems, jaučiantiems nerimą.

Į jų poreikius ilgai nebuvo kreipiamas dėmesys, jie buvo tarsi užmiršti. Todėl nauja tyrimų banda yra susijusi su pacientų artimųjų savijauta ir jų poreikiais.

„Šeimos vaidmuo, įkvepiant pacientui viltį pasveikti, yra labai svarbus. Todėl vėžiu sergančio ligonio artimųjų taip pat turime neužmiršti“, - priminė Vilniuje viešėjęs psichiatras J. Jeneweinas.