Prieš keletą metų mano tėtis pasijuto prastai, prasidėjo galvos skausmai, pykinimas ir alpimas. Pakliuvęs į ligoninę jis sulaukė tik tylos, nes „nepatepė“ reikalingų rankų. Praleidęs vos ne du mėnesius ligoninėje ir negavęs jokio atsakymo, tėtis buvo išleistas į namus...
Kai tėčiui vėl pablogėjo, jis buvo išsiųstas gydytis į Kauną. Ten medikai jam pasakė žiaurią diagnozę: „Vėžys, ketvirta stadija, atleiskit nebegalim jums niekuo padėti, jums liko pusė metų“.
Kadangi liga ypač greitai progresavo, medikai bandė padaryti, kiek įmanoma, daugiau, ir kad tėtis patirtų kuo mažiau skausmo.
Iš pradžių vėžys buvo inkstuose, vėliau perėjo į smegenis, bet tai dar nebuvo pati didžiausia problema. Tėčio kraujas buvo labai krešantis, todėl inkstų operuoti nebuvo galima, o galvoje vėžys buvo giliai po smegenimis.
Taip ėjo dienos, aš mačiau jį kiekvieną kartą vis silpnesnį, kad jam vis labiau skauda. Ir štai, atėjus šaltam kovo mėnesiui, sužinojau kraupią žinią. JIS - išėjo...
Liga kankino tėtį 8 mėnesius, svarstau, gal jam buvo galima padėti. Žinoma, čia tik spėlionės....
Kiekvienais metais medikų aplaidumas ir nesąžiningumas nusineša begales žmonių gyvybių. Esu labai dėkingą Kauno medikams, kad bandė mano tėčiui padėti ir numalšinti skausmus.
Linkiu ir kitiems nepasiduoti, sergančius artimuosius palaikyti kiek galima daugiau, ir jums pavyks įveikti vėžį.
Šis tekstas - socialinės kampanijos „Vėžys - ne nuosprendis“ dalis. Ši kampanija – apie kovą su vėžiu, juo sergančius žmones, jų gyvenimus, patirtis, viltį, dramas šeimose ir širdyse. Jeigu jus vienaip ar kitaip palietė ši liga, kviečiame pasidalinti savo istorija ir įkvėpti vilties kitiems panašaus likimo žmonėms. Jūsų tekstų, nuotraukų ar vaizdo įrašų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, juos galite įkelti ir čia.
Kampanijos partneriai - Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.
