Dabar kabinete vėl „Smart“ lenta. Mokinys prie jos rankomis sudeda Lietuvos dėlionę – Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją, Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą. Po jo mergaitė sudėjo Lietuvos kaimynus ir Baltijos jūrą. Viską atlikus gerai nuaidi gongas, pranešantis apie atliktą darbą.
Mokiniai rengiasi kitą dieną vykti į Rumšiškes, pamatyti aukštaičių ir žemaičių sodybas, tad aiškinasi, kaip kadaise lietuviai vadindavo namą (troba, stuba, pirkia). Lentoje – filmukas apie Aukštaitijos sodybas. Aišku, ilgokai rodomos langinės ir mediniai priestatai skambant blankiai muzikai skausmingai primena lietuvišką dokumentiką, tačiau „c'mon“, juk Lietuvoje gyvename.
Mokiniai tyli jau net ne kaip vandens, o kaip mietus prariję – vis dėlto svečias klasėje dar daug ką keičia. Peržiūrėjus filmuką reikia papasakoti, kokios tos trobos architektūrinės ypatybės. Pradedu tikėti, kad ateities karta gal net domėsis estetika ir žinos, kas tai yra „skonis“. Mūsų tokių „niekalų“, kaip architektūrinių skirtumų pastebėjimas ar naudojamų medžiagų aptarimas, niekas nemokė. Štai ir smukdome Lietuvos televizijų lygį žiūrėdami tą šlamštą, kuriuo mus šeria.
Pirmą kartą klasėje išgirdau sms žinutės signalą. Valio!!! Pasirodo, jie vis dėlto daro tai, kuo visi kaltina jaunimą. Tik labai jau retai.
Ekrane - tautiniai įvairių regionų kostiumai. Mokiniai padalina savo sąsiuvinio lapą į dvi dalis: kairėje žymės moteriškus, dešinėje – vyriškus. Mokytoja vardina drabužio tipų pavadinimus (kostiumas, sermėga, juosta, kaklaskarė, prijuostės, nuometai ir t.t...), mokiniai turi žymėti, kokia lytis juos dėvėjo (gali būti ir tinkantys abiem). Velniava, kokio drabužio pavadinimą išgirstu, man atrodo, kad Mantas Petruškevičius su juo drąsiai vaidintų madingą – gyvename tikros lyčių lygybės amžiuje.
Atlikus darbą, ekrane - filmukas, pristatantis senovinius drabužius ir kostiumų dalis. Po to prie lentos iškviestas vaikas turi aprengti aukštaitį. Ne, aukštaitis ne nuogas – matome šešėlį, ant kurio reikia sudėti drabužius.
Kita užduotis - be vaizdo, tik garsas. Aišku, visą tai galėtų paskaityti ir pati mokytoja, tačiau, akivaizdu, kad smagus kompiuterinis balsas skatina atkreipti dėmesį, o ir mokytojos balsą saugo. Be to, netyčia paspaudus du kartus, pasigirsta smagus techno: „tautautautiniai, drabužiai, drabužiai“. O ir suvalkiečių tarme perskaityti pasaką mokytojai sektųsi sunkiai.
Prisimenu, kad garsinė medžiaga buvo naudojama ir mūsų laikais. Tiesa, daugiausia jos buvo parengta rusų kalba, tad ir naudojo ją rusų pamokose. Mokytoja turėjo patefoną „Junost“, uždėdavo ant jo Puškino pasakų plokštelę ir visi smagiai pamiegodavome. Tiesa, vėliau tas technologijos stebuklas sugedo – patefonas perkaito, palikta ant jo plokštelė išsilydė ir dailiai padengė jį juodos plastmasės gumulais.
Rytoj skaitykite A. Lukošiaus įspūdžius iš istorijos pamokos.
***
Tavo klasė išmani? Prisijunk prie socialinės kampanijos „Mokykla 2.0“ ir pasidalink savo pasakojimu, patarimais ir vaizdais. Kampanija „Mokykla 2.0“siekiame atkreipti dėmesį į Lietuvos mokyklose naudojamas naująsias technologijas ir paskatinti diskusiją tarp mokinių, jų tėvų ir mokytojų. Savo istorijas iki spalio 22 d. siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Išmaniausių klasių laukia prizai - trys ekskursijos po naująjį „Microsoft“ biurą Vilniuje, žaidimų kompiuteriai „Xbox 360“ su judesius atpažįstančiu priedu „Kinect“, taip pat nauja interneto svetainė mokyklai, kurią sukurs „Webas.lt“ komanda.
