Moku ir dabar, tik mažesne kaina. Už savo klaidas, nuopuolius ir prisikėlimus sumokėjau brangiai, tačiau išmokau gyvenimo siųstas pamokas, išmokau daugiau būti savikritiška, žiūrėti į gyvenimą ne vien pro “rožinius” akinius. Išvarginta pakilimų ir nuopuolių, mėtoma tarp gyvenimo ir mirties, klaidžiodama po aptemusios sąmonės labirintus, aš išvaikščiojau šimtą, o gal tūkstantį kartų visus savo nueitus kelius ir klystkelius, kol galiausiai supratau, kad kai aš nustojau gyventi, už mane mano gyvenimą pradėjo kiti – tie kiti buvo mano aplinka.
Kai nustojau egzistuoti, kai gyvenimas prarado spalvas, vienintelis išsigelbėjimas buvo psichiatrijos ligoninė, kuri priverstiniu būdu padėjo iš naujo patikėti savimi. Savęs nuvertinimo kaina buvo priverstinė hospitalizacija, kurios dėka gyvenu dar ir šiandien.
Tai, kas mane sukrėtė, kas iš naujo liepė pažinti save ir savo nueitą gyvenimo kelią, atvedusį iki krizės, kurios dėka atradau kitas gyvenimo spalvas – aš išmokau pamoką, nors ir siaubingai sunkią, ir skaudžią, tačiau šios savo įgytos patirties neiškeisčiau į jokius pinigus, nes tik jos dėka esu tuo, kuo visada norėjau būti – pasitikinti savimi ir laiminga.
Šis tekstas - Rūtos Kanaukaitės, išgyvenusios tamsiausias depresijos spalvas, rašinių ciklo dalis. Šiuo ciklu siekiame atkreipti dėmesį į gilumines depresijos priežastis ir suprasti, kaip galime padėti šios ligos paliestiems žmonėms.
Kiti Rūtos tekstai:
