Kiekvienas žingsnis Versalio parke vertė jaustis keistai ypatingai. Niekada nedainuoju viešumoje, tačiau parke tvyrojo tokia pakili energija, jog uždainavau. Kaip ir tas vaikinas, kurį vakarą prieš tai mačiau einantį ir dainuojantį Eliziejaus laukuose.
Atrodo, kad Paryžiuje viskas kelia šypseną. Einant Sacre Coeur laiptų link visi gatvės pardavėjai, bandantys įsiūlyti pigius suvenyrus, nekėlė nė menkiausio erzelio, o tamsiaodžiai vaikinai, kibinantys praeinančias merginas, kone vertė juoktis balsu.
Stulbinanti ne tik menininkams įprastų, bet ir kitų rajonų panorama atėmė žadą. Sėdėjau ant nuostabiosios Sacre Coeur bazilikos laiptų, žavėjausi aplinka, gurkšnojau vyną su ten sutiktais prancūzais bei italais, šnekučiavomės, o mus supo skambūs gitaros stygų garsai. Tada aš supratau, koks nuostabus yra gyvenimas!
Kam gi reikia sielotis dėl neigiamų dalykų, kai galima džiaugtis gyvenimu tokiu, koks jis yra! Tai nebuvo kelionė, pakeitusi mano gyvenimą. Tai buvo kelionė, pakeitusi mane.
Šis rašinys dalyvauja „Tez Tour“ konkurse „Mano gyvenimo kelionė“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė dviems į Egiptą. Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite čia.
