Taigi aš, paprasta mergina, pirmą kartą trims dienoms išsiruošiau su geriausia drauge į Hurgadą. Kelionė, jaudulys, puiki nuotaika, viskas nublanksta prieš tai, ką patyriau, vakarop, saulei leidžiantis.
Hurgadoje yra vienas mažas restoranas, ypač mėgiamas lietuvių, tad ir mes nusprendėme, kad kelionę atšvęsime būtent ten. Pasipustėm, pasiruošėm, išjungėm mobiliuosius ir pirmyn „į trasą“!
Nuostabus oras, švelnus vėjas, glostantis visus įdegusius ir meilės, nuotykių ištroškusius kūnus, o tik įžengus į restoraną, neįtikėtinai jauki ir maloni aplinka!
Nuotaika iki debesų, greitai išsirinkome stalelį, prie kurio leisime vakarą, o tada šalia pamačiau vaikiną, ir nejučiomis ir šypsena pakilo lyg dangaus.. Keistas jausmas, gerklėje jaučiu gumulėlį, pilve kutenimą – tai štai ką reiškia „pilve drugeliai“.
Vakarui įpusėjus, nusprendė draugė juos pakalbint, ir tada paaiškėjo, kad jis, dėl kurio pasijutau taip velniškai maloniai, lietuvaitis! Nežinau, ar tuomet pavyko nuslėpti neapsakomą nuostabą ir laimę. O buvau laiminga ir iki šiol nežinau kodėl... Galbūt moteriška intuicija?
Nusprendėme, kad vakarą tęsime kartu, tad linksmai kalbėjom, juokėmės, jausmas lyg visą gyvenimą būtumėm pažįstami. Dar pajuokavome, kaip svetimos šalys suartina tautiečius.
O, žinokit, prisijuokavom. Mūsų žvilgsniai vis susitikdavo, jo akys, plaukai, šypsena.. Vien pažiūrėjus į jį man rankos ir kojos tirpo. Mintyse stengiausi sau sakyti, ne, jis ne tau, ne, tai tik trumpa kelionė, bet širdžiai neįsakysi. Turbūt merginos, kurios įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, supras mane.
Sunku ir toliau sklandžiai dėstyti mintis, kai prisimenu, koks jis mielas ir paslaugus, kiek daug ir linksmai kalbėjom apie viską, kol rytinė saulė šildė kojas, įmerktas vėsiame baseine... Ryte parėjusi į kambarį, negalėjau sumerkt akių iš jaudulio ir laimės. Bet tuo metu man labai labai norėjosi būti gražia, tad nusprendžiau leisti sau numigti.
Atsikėliau tiesiog švytėdama! Žinoma, tai netruko pastebėti ir mano draugė, todėl pasakė, kad vakarą leisim atskirai. Prieštaravau, nors širdy šaukiau: „Jes, jes, ačiū, ačiū“. Su nekantrumu laukiau vakaro, nes žinojau, kad pamatysiu jį.
Tik jį pamačiusi, nieko nebegirdėjau, jis priverte pamiršti visą pasaulį. Pirmas prisilietimas, pirmas bučinukas, vien prisiglaudusi prie jo išeidavau iš proto.
Ar galima žmogų pamilt per dieną? Dvi? Klausiau savęs, o dabar galiu pasakyt, kad taip. Viskas buvo taip tobula, tik, gaila, nieko nėra amžino. Bėgo diena, kita, o mano širdis degė ir spurdėjo vis labiau. Iki paskutinės dienos ryto. Susitarėme susitikti, atsisveikinti, pakalbėti apie tai, kas bus, kai grįšim.
Šiek tiek liūdna, bet laiminga jau laukiu jo. Laukiu ir dar kartą laukiu. Laikas sustojo, atrodo, širdis plakt nustojo, jis nepasirodė. Toliau sekė pusė metų verkimo į pagalvę, vaidybos, nelaimingų šypsenų kalnai... degiau neapykanta jam, sau, visiems ir, svarbiausia, nelemtai kelionei.
Nuo to ryto, kai likau sudaužyta širdele, praėjo 8 mėnesiai, ir vieną rytą prabudusi supratau, kad nuo šiol nebeverksiu, tapsiu ir vėl laiminga, graži, mylėsiu save, bet mintyse pakartojau, kad už minutę su juo paaukočiau viską, velniui sielą parduočiau. Kvaila ir neįtikėtina, bet taip buvo.
Kas skaito, kam įdomu, žinokit, pabaiga labai laiminga! Ryte važiuodama į paskaitas, pamačiau jį, tą niekšą, autobuso gale. Pasijutau kaip pirmą kartą – gumulėlis gerklėje, drugiai pilve. Ir staiga, nežinau kaip, visas pyktis dingo. Pamatęs mane jis nusijuokė. Tai va, juokiames ir iki dabar, visą laiką kartu.
Jau du metai, kaip gyvenam, mylim, džiaugiamės. Abu pasakom, kad kelionė į Hurgadą, geriausia, kas nutiko ir kas pakeitė mūsų gyvenimą!
Aplankyti vėl norėčiau ją ne todėl, kad prisiminčiau skausmą, o tam, kad prisiminti pirmą meilę, jaudulį ir laimę! O galbūt tokioje vietoje ypatingoje ir ypatingą dovanėlę gausiu! :)
Šis rašinys dalyvauja „Tez Tour“ konkurse „Mano gyvenimo kelionė“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė dviems į Egiptą. Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite čia.
