Mano gyvenimo kelionė prasidėjo prieš gerą keturiasdešimtmetį. Kokia ji buvo? Norėčiau tikėti, jog planuota, laiku pradėta, viliojanti... Bet aš juk nežinau, kaip yra iš tikrųjų, kas parinko tą laiką gimti. Tėvai, Dievas, Likimas, Didysis Protas, Pasaulio Energija? Per daug klausimų :).
Visada gyvenime norėjau į viską žvelgti paprasčiau, racionaliau... Nepavykdavo. Kad ir kaip stengdavausi negalvoti, man viskas rūpėjo labiau. Viskas – nuo kasdieninės namų ruošos iki pasaulio suvokimo – buvo giliai išjausta, išfantazuota. Kitam ir į galvą nešautų vietoj duonos kasdieninės krimsti Aivanovo Izvoro raštų rinkinio, begalę kitų šios tematikos autorių knygų.
Visada savo kelionėje stebėjau ženklus ir įvykius. Tikėjau, jog niekas nevyksta atsitiktinai. Tapo akivaizdu, jog viskas šiame pasaulyje sudėliota aukštesniųjų jėgų. Pernelyg keistai kartais imdavo sutapti datos, įvykiai... Buvo momentų, kai išsigąsdavau savo nuojautos, savo analizės išvadų. Reiškinio, kuomet tarsi žinai, kad būtent taip atsitiks, ir būtent taip atsitinka. Būna išties keistų sutapimų.
Kol keliauji ankstyvoje jaunystėje, atrodo, jog gyvensi amžinai. Taip buvo ir man. Išsigandau, lyg atsitokėjau, kad ir aš mirtinga, kai išmesta iš komforto zonos, išgyvenau ribinę patirtį – po ilgų metų skaudžių įvykių ir alinančios ligos ant mano rankų mirė labai man artimas žmogus.
Kas taip suplanavo, kas norėjo, kad būtent taip nutiktų? Norėčiau žinoti atsakymą.
Taigi. Aš keliauju kaip ir kiti, tik mano kelionė tokia, o ne kitokia. Keičiasi stotelės, vaizdai, žmonės... Tik, va, bėda, nežinau, kada išlipti, nežinau, kur atvyksiu ir kas mane pasitiks. Nejuokinga. Aš noriu žinoti, kur, kada atvyksiu ir kas mane pasitiks!
Gal kaip ir realioje kelionėje, gyvenime turi turėti kelionės kryptį ir tikslą, kitaip pasiklysi. Taip ir čia. Turbūt širdy kiekvienas turime keliaudami mėgautis ir žinoti, ko norime iš gyvenimo. Susikurti fantastinę savo kelionės pabaigą, ja tikėti. Tada galbūt taip ir atsitiks...
