Buvau neseniai grįžusi iš Suomijos, į kurią vykau pagal Erasmus studentų mainų programą, kai draugė universitete pamatė kvietimą dalyvauti atrankoje dėl galimybės išvažiuoti į Pietų Korėją. Nelabai tikėjau, kad pateksiu, bet nusprendžiau, kad bent jau sudalyvauti atrankoje yra privaloma.
Ir štai, po kelių savaičių sužinojau, kad patekau. Negaliu apsakyti, kas tada dėjosi mano galvoje. Buvo džiugu ir baisu, juk visai kitas pasaulio galas, kitokie žmonės, kita kultūra. Laikas iki kelionės prabėgo labai greitai ir net nepajutau, kaip atėjo ta diena, kai sėdau į lėktuvą.
Kad atvykus butų lengviau susiorientuoti, kiekvienam buvo paskirtas studentas, kuris turėjo pasitikti ir padėti nusigauti iki studentų miestelio, supažindinti su tvarka. Bet taip susiklostė aplinkybės, kad man paskirta studentė buvo išvykusi ir mano laiškus apie atvykimo datą pamatė tada, kai aš jau sėdėjau lėktuve.
Laimei, prieš tai teko bendrauti su keliais korėjiečiais studentais, kurie buvo atvykę į Lietuvą. Man nupasakojo, kaip iš Seulo oro uosto nukeliauti iki Daegu (miesto, kuriame turėjau gyventi) autobusų stoties, kur mane turėjo pasitikti man priskirta studentė (bet, kaip minėjau, vykau nesusitarusi dėl sutikimo). Taip pat išmokė, kaip teisingai ištarti universiteto pavadinimą bei kaip jį užrašyti.
Taigi, po beveik paros keliavimo nusileidome Seulo oro uoste. Visi gauti patarimai po ilgos kelionės tarsi išgaravo iš galvos, taigi šiek tiek pasivažinėjau vietiniu taksi, kuris kainavo tikrai ne 10 ir ne 20 eurų, bet laimei nuvežė ten, kur reikia, nes jau tikrai buvo baisu pasidarę.
Sėdau į autobusą, važiuojantį į galutinį tašką – Daegu miestą. Žinojau, kad reikia važiuoti apie 4 valandas, bet visi užrašai buvo ne tik svetima kalba, bet dar ir man neperskaitomais rašmenimis, taigi kur tiksliai išlipti – neaišku.
Tada man ir vėl pasisekė. Bevažiuojant mane užkalbino korėjietis, kuris, pasirodo, yra buvęs Lietuvoje. Šis žmogus mane tikrai išgelbėjo, nes ne tik padėjo nuvažiuoti iki universiteto bei apmokėjo taksi, bet dar ir paskambino merginai, kuri turėjo mane pasitikti (gerai, kad nors jos telefono numerį turėjau).
Pietų Korėja man paliko labai gerą įspūdį. Žmonės draugiški, paslaugūs, noriai bendraudavo, dažnai prašydavo kartu nusifotografuoti, kas iš pradžių buvo visai smagu. Net tie, kurie nemokėjo angliškai, stengėsi bendrauti.
Pietų Korėjoje praleidau 4 pilnus nuotykių mėnesius, sutikau daug puikių ir įdomių žmonių. Per tiek laiko spėjau įprasti, kad sveikinantis reikia nusilenkti ar norint kitam žmogui perduoti daiktą, jį reikia laikyti abejomis rankomis, taip parodant pagarbą.
Šią kelionę tikrai prisiminsiu visą savo gyvenimą. Tikiuosi, dar kažkada pasitaikys galimybė ten nukeliauti.
Šis rašinys dalyvauja „Tez Tour“ konkurse „Mano gyvenimo kelionė“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė dviems į Egiptą. Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite čia.
