Tačiau tam, kad leistum sau šį nuotykį, turėtum kurį laiką taupyti arba daug uždirbti. Kadangi mes, jauna pora, tik baigę mokyklą, pajamų dar neturėjome, galėjome tik pasvajoti apie tolimas egzotines šalis.
Būdavo, nuvažiuojame prie Vilniaus oro uosto, per kurio tvorą matosi pakilimo – nusileidimo takas, ir svajojame, kaip mes kada nors sėdėdami lėktuve žiūrėsim pro langelį į tą vietą, kurioje dabar stovime ir žiūrime į kylančius – nusileidžiančius lėktuvus. Dar niekada taip stipriai nenorėjau keliauti... Kur nors toli.
Ir štai, kartą atsirado galimybė nuskristi ne bet kur, o į Jungtinius Arabų Emyratus, turistų taip pamėgtą ir sparčiausiai besivystantį pasaulio miestą – Dubajų. Man, niekada nebuvusiai tolimoje šalyje, tai buvo pati didžiausia ir geriausia naujiena, kuria negalėjau patikėti. Taip išsvajota ir apkalbėta šalis tapo rankomis pasiekiama.
Pas mus, Lietuvoje, buvo šalta žiema – vasario mėnuo. Dar pamenu anksti ryte, įsėsdami į taksi, klampojome per „pliurzas“ su vasariniais bateliais. Skrydis truko apie septynias valandas, buvo smagu matyti, kaip skrendant keičiasi klimatas.
Tik išlipę iš lėktuvo, iš žiemos patekome į vasarą – nuostabiai neapsakomas jausmas. Stovi su trumpomis rankovėmis lauke vasario mėnesį ir į tave pučia tas gaivus, vasariškas oras, primenantis vasarą Lietuvoje. Visa tai jaučiant ir matant, net nesinorėjo tikėti, jog Lietuvoje tuo metu žmonės braido per pusnis.
Nors po skrydžio buvome beprotiškai pavargę, akys, rodos, lipo kaip magnetas prie šaldytuvo, negalėjome atplėšti akių nuo matomo vaizdo – viskas taip nauja, kitoniška, modernu, vasariška, gražu. Atvykome į apartamentus ir iškart nuėjome apžiūrėti miesto.
Ėjome, ir negalėjau patikėti savo akimis: iš vienos pusės ošia žydra žydra jūra, iš kitos – prekybcentriai, restoranai, kavinės, įdegę žmonės, visi besišypsantys ir laimingi. Tada supratau: kelionės ir naujų vietų pažinimas – tai tarsi naujas vėjo gūsis širdyje, toks savotiškas pakylėjimas, atradimas savęs iš naujo. Turbūt tuo metu buvau laimingiausia pasaulyje.
Šios dvi savaitės buvo nuostabios ir tuo, kad ir mūsų dvejų metų draugystės sukaktuves, ir šv. Valentino dieną šventėme Dubajuje. Tai dar viena priežastis, kodėl ši kelionė mums buvo labai ypatinga.
Visada galvojau, kad savo draugystės metines švęsime kur nors jaukiame, šiltame restoranėlyje, pasislėpę nuo lietuviškos žiemos šalčio, o dvejus metus atšventėme būdami aukščiausiame pasaulio pastate – Burj Khalifa, 124 aukšte, iš kurio atsiveria pasakiškas vaizdas.
Vakare nuėjome prie jūros, sėdėjome žvakių apsuptyje, skambant arabiškai muzikai ir beprotiškai džiaugėmės vienas kitu. Dieve, tai taip gražu, tai taip neapsakoma! Galbūt kam nors atrodys ir banalu, tačiau... Tokius dalykus reikia patirti, išgyventi, nes netgi ta banalybė gali būti labai jaudinanti.
O kur dar šokantis fontanas, kurį ankščiau buvau mačiusi tik kompiuterio ekrane. Ta neapsakoma ramybė ir harmonija vienoje vietoje...
Neišdildomą įspūdį padarė ir vietinių gyventojų svetingumas, pagarba. Prie restorano įėjimo visąlaik stovėdavo padavėjas, kuris į tave kreipdavosi „Hello, sir/good evening, madam“. Negailėdavo ir komplimentų, kas privertė ne kartą nusišypsoti.
Apskritai, jų kultūra pasidarė labai artima. Mes po kelių dienų ten nebesijautėme svetimi. Tai vieta, į kurią, tikiuosi, grįšiu dar ne kartą.
Dubajus, kaip kam nors Paryžius, mums tapo meilės miestu. Ir, ko gero, bus visada. Juokavome (o gal ir ne?), kad galbūt ten kelsime vestuves. :)
Į Lietuvą grįžau dar labiau įsimylėjusi, dar daugiau mylima, tarsi išpildžiusi vieną gyvenimo svajonę. Šią kelionę atsimenu su didele nostalgija...
Šis rašinys dalyvauja „Tez Tour“ konkurse „Mano gyvenimo kelionė“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė dviems į Egiptą. Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite čia.
