Draugas pagamino rėmą, ant jo paklojome čiužinį, sutvėrė mini virtuvėlę ir net gartraukį padarė. Viskas vyko sklandžiai, tačiau nuvažiavus iki Vokietijos pradėjo kristi lauko temperatūra. Vokietijoje nakvojome autobusėlyje, o už borto buvo minus 15 laipsnių šalčio.
Atsibudusi ryte, pajutau, kad plaukai – o mano ilgos šviesios garbanos – prišalę prie galinio automobilio dangčio. Bet neprikibo nei sloga, nei kosulys, ir mes laimingi traukėme toliau. Apsidrausdami nuo šalčio nakčiai galvas užsidengdavome pledu. Taip ir atkeliavome grįždami iki Lenkijos.
Kadangi aš puikiai suprantu ir kalbu lenkiškai, klausydamasi žinių išgirdau, kad pranašauja iki 36 laipsnių šalčio. Pasikeisdami su draugu mynėme iki Varšuvos. Pravažiavome sostinę ir nusprendėme nežaisti su likimu, o sustoti ir pernakvoti motelyje.
Atvykome vėlų vakarą, tačiau šeimininkai mus priėmė svetingai ir net vakarienę pagamino. Prabudome rytą, nusileidome valgyti pusryčių, o šeimininkas jau žiūri televizorių klausydamasis žinių. Žmogus mums pasiguodė, kad turės tokiu šalčiu vykti iki Varšuvos – mes už jos jau buvome nuvažiavę 60 kilometrų. Lauke termometras rodė minus 34. Draugo pirmi žodžiai: mašinos mes neužsikursime. Ir jis buvo teisus.
Mašina neužsivedė. Tada motelio šeimininkas pasiūlė mus nutempti iki artimiausios degalinės, kur galėsime nusipirkti priedo į dyzeliną. Nutempė, deja, visi priedai, palengvinantys automobilio užkūrimą, buvo šluote iššluoti, ir mums teko pasitraukus į šoną laukti kokios nors malonės.
Šeimininkas, kaip buvo minėjęs, išsiruošė į Varšuvą ir pažadėjo ten ar pakeliui mums nupirkti to stebuklingo skysčio. Laukėme. Kad nesušaltume, užsikūrėme dujinę viryklę ir salone šildėmės degančiomis dujomis bei karšta arbata puodelis po puodelio.
Po poros valandų grįžo šeimininkas su blogomis žiniomis. Visi šie skysčiai tarsi pamojus stebuklinga burtų lazdele dingo iš degalinių ir prekybos centrų. Pamatęs mūsų prigesusius žvilgsnius, jis pasiūlė man su juo nuvažiuoti į autoservisą, kur jis tarpininkaus, kad mūsų automobilį nakčiai priimtų atšilti.
Nuvykome. Vyrukai be jokių atsikalbinėjimų sutiko priimti, bet tik tada, kai baigs darbą. Taigi mums liko laukti nei daugiau, nei mažiau kaip 4–5 valandas. Šeimininkas pažadėjo mus apnakvydinti nemokamai. Grįžau į degalinę pas draugą ir ėmėme laukti. Iš neturėjimo ką veikti stebėjome, kaip lenkai atvažiavę pilasi degalus.
Staiga mums kilo mintis, kad reikėtų prisipilti degalų, ir galbūt mums pavyks užkurti sušalusį mūsų busiuką. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Deja, spėjimai nuėjo šuniui ant uodegos... Vis dėlto teisūs buvo senoliai sakydami, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Likome ant ledo, tiesiogine prasme.
Staiga mano žvilgsnis užkliuvo už „Ford Transit“ autobusiuko, kuris privažiavo piltis degalų. Vairuotojas išlipęs išsitraukė kažkokio violetinio skysčio kanistrą ir iš jos šliūkštelėjo į degalų baką, o tada įstatė kolonėlės pistoletą ir prisipylė degalų. Norėdama patenkinti savo smalsumą, nuėjau ir paklausiau to žmogaus, ką tokio jis čia pylė.
Atsakymas: denatūratą. Paklausiau, ar negalėtu mums jo įpilti, ir paaiškinau mūsų padėtį. Žmogelis tik nusišypsojo, ir taręs „jokių problemų“, įpylė į mūsų degalų baką to mielai violetinio skysčio.
Tada bandėme užsikurti iš naujo, tačiau ir vėl bergždžiai. Degalinėje judėjimas buvo gana didelis, tad netrukome kito vairuotojo pakalbinti, kad timptelėtų mūsų mašinėlę. Jaunas vyras mielai sutiko padėti, tik pasakė norįs nuvežti sūnų močiutei.
Likome laukti, nors netikėjome, kad jis grįš. Po 15 min išgirdome pypsenimą. Tas pats vairuotojas jau buvo prie mūsų ir, prisikabinęs tempimo lyną, laukė, kol mes prikabinsim savąjį busą. Užteko 50 metrų, ir mūsų transportas užsikūrė. Valio, pamaniau sau, važiuosime namo.
Taip be jokio papildomo užmokesčio gavome gerumo bei žmogiškumo dozę ir sulaukėme neatlygintinos pagalbos. Nors ir taip niekada nebuvau priešiškai nusiteikusi prieš lenkus, bet po šio nuotykio – gerbiu nuoširdžiai, ir tam, kuris nepagarbiai atsiliepia apie šią tautą, galiu drąsiai paprieštarauti. Iš lietuvių tikrai nebūtume sulaukę tokios pagalbos.
Iki Kauno važiavome pasikeisdami be sustojimų. Vienas pasnaudžiame, kitas – vairuojame. Jau nerizikavome stoti nakvynei. O Kaunas mus pasitiko šlapdriba.
