Taigi išsiruošusi į Šri Lanką įsimečiau gyvūnams tinkamo ėdesio – paketėlį nekeptų, nesūdytų ir nesaldintų riešutų – ir pasiruošiau įdomiems susitikimams. Šri Lankoje gyvena trijų rūšių beždžionės: pilkieji ir raudonveidžiai langūrai ir makakos.
Langūrų prisivilioti nei riešutais, nei bananais, ananasais ar kokosais neišeis - jie drovūs ir baikštūs. O štai makakos puikiai įvaldžiusios meną gyventi šalia žmonių ir netgi perėmusios kai kuriuos jų įpročius, dažniausiai blogus: vagiliavimą, įžūlų įkyrumą ir turistų reketą.
Kelionė Šri Lankoje ir taip buvo kupina įspūdžių, ir štai vieną dieną atvykome į senąją sostinę Polonaruvą. Apėję su gidu įdomiausius objektus ir išklausę jo pasakojimų, gavome laiko laisvai pasiganyti. Polonaruva yra ir vieta, kur gyvena nemaža gauja makakų, sėkmingai išnaudojančių būrius istorinės vietos lankytojų.
Neatsilaikiau ir aš prieš mielus mažylių snukučius ir žavingus karčiukus, krintančius ant kaktų ir išsitraukiau savo riešutus. Jie buvo labai džiaugsmingai priimti. Tiesa, beždžioniukus rūpestingai prižiūrėjo mamos ir pirmiausia būtent jos patikrindavo duodamus gardėsius. Taip kurį laiką darniai bendravome, bet neilgai trukus pasidomėti, kas vyksta, pasirodė gaujos vadas.
Moteriškės ir jaunimas mikliai išsiskirstė, o viršininkas, gavęs kelis riešutus, akivaizdžiai pasipiktino, grybštelėjo paketą man iš rankų, išbėrė ant žemės likusį turinį, pakelį numetė šalin ir visa savo išvaizda pareiškė: „Laisva – čiuožk iš čia.“ Ką gi, taip ir padariau, juo labiau kad aplink buvo puikus parkas su senovinėmis skulptūromis ir tvenkiniai, priaugę žydinčių lotosų.
Besitaikydama padaryti gražesnį kadrą žingtelėjau atatupsta nepastebėjusi, kad makakų vadas, sudorojęs gautus riešutus, atėjo patikrinti, gal turiu dar ko nors, ir laukdamas, kol baigsiu užsiiminėt visokiais niekais, patogiai ištiesė uodegą ant takelio.
Aš ant jos, žinoma, užmyniau. O toliau veiksmas rutuliojosi beveik taip, kaip Martyno Starkaus aprašytame epizode: pirmiausia pasigirdo rūstus riksmas, ir beveik tuo pat metu plaukuota ir naguota letena švystelėjo man per blauzdą, palikdama keturis kruvinus rėžius. Tačiau makakų viršininkui tokia bausmė pasirodė dar nepakankama – jis atsistojo grasinama poza, iššiepęs nasrus ir rodydamas įspūdingas daugiau kaip centimetro ilgio iltis.
Esant tokioms ne ypač malonioms perspektyvoms, man teko ilgai lankstytis ir aiškinti, kad aš netyčia, nieko bloga nenorėjau ir nuolankiai nusižeminusi prašau atleisti. Po minutės kitos, nutaręs, kad aš savo nusikaltimą įsisąmoninau ir tinkamai atgailauju, o jis savo autoritetą pakankamai įtvirtino, uodeguotasis vadas apsisuko ir kažką piktai bumbėdamas po nosimi nuėjo.
Sutartu laiku grįžau į autobusėlį, kuriame palaimingoje ramybėje ilsėjosi vairuotojas ir gidas, laukiantys besirenkančių turistų. Vietinio gido, pamačiusio mano dryžuotą koją, akys išsiplėtė kaip lėkštutės, o tamsiai rusvas veidas įgavo įdomų žalių alyvuogių atspalvį.
Jis tesugebėjo paklausti: „Įkando?!“ , o veide aiškiai išsirašė mintis „Vardan Budos, kokia kvaiša, juk sakiau, kad laikytųsi toliau nuo beždžionių, o dabar ją teks vežti į ligoninę ir tai dar nežinia kuo pasibaigs!“ Sužinojęs, kad koja tik įdrėksta, o nuo stabligės esu pasiskiepijusi, apsiramino ir liepė žaizdą nusiplauti ir patepti dezinfekuojamosiomis priemonės. Tiesą pasakius, tuo viskas ir baigėsi – be jokių blogesnių pasekmių.
Vakare aprašiau visą savo nutikimą ir išsiunčiau žinutes namo. Beveik tuoj pat atskriejo pirmas atsakymas: „Vargšė beždžionėlė...“ O tuoj po jo ir antrasis, kuris bylojo: „Aš patarčiau jums abiem – tau ir beždžionei – nueiti pasiskiepyti nuo pasiutligės. Nes nežinia, kuri nuo kurios galėjot greičiau apsikrėsti.“ Tai tiek užuojautos iš artimųjų...
Apibendrinant – žmonės, nešerkit laukinių gyvūnų!
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime“ ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviem asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
