Kadangi esame studentės ir pinigų medis dar tik leidžia pirmuosius daigelius, patogumų teko atsisakyti ir pasirinkome kelią su nuotykiais bei galvos skausmą savo tėvams – keliavome autostopu ir gyvenome pas internete nakvynę siūlančius žmones.
Planas buvo gana ambicingas – per vienuolika dienų apkeliauti aštuonias valstybes. Susikrovusios būtiniausius daiktus, atsisveikinome su draugais magistralės pradžioje ir kėlėme nykščius į viršų.
Kiekvienas, kada nors keliavęs autostopu, žino, kad gali sutikti pačių įdomiausių žmonių. Dauguma pakeleivingų vairuotojų buvo smagūs pašnekovai. Nors vienas ir buvo nusukęs iš kelio, kad parodytų savo namus, bet po įnirtingų galvos sukiojimų ir įrodinėjimų, kad valgyti nenorim, o iki vakaro dar turime pasiekti Juodkalniją, jis vėl mus paleido greitkelyje nepaliestas ir neparduotas kaip lėles.
Įsimintiniausia kelionė buvo iš Graikijos į Kosovą. Makedonijoje sustojome papietauti degalinėje ir vos sugrįžusios į kelią susistabdėme apynaujį „golfą“.
Ilgametė gyvenimo Panevėžyje patirtis gal ir turėjo pakuždėti, kad tokių automobilių reiktų vengti, bet, norėdamos kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą, įsėdome pas du vyrukus.
Vairuotojas buvo didelis plepys, o jo draugas – tiesiog labai didelis. Ir grėsmingai tylus. Paklausėmė, ko jie keliauja į sostinę, ir sužinojusios, kad vyrukai – buhalteriai, važiuojantys pasiimti dokumentų, toliau kalbėjome įprastomis temomis apie kelionės, tranzuotojus ir apkeliautas šalis.
Tuomet suskambo pirmasis varpas: „Mergaitės, o jūs turit pasus?“
Tai ne – keliaudamos po Balkanus, greičiausiai pasus palikome saugioje močiutės kojinėje...
„Parodykite, – neatstojo jis. – Mes čia turime daug problemų su nelegaliais imigrantais, jei jus rastų mūsų automobilyje be pasų, turėtume daug problemų.“
Nusprendžiau, kad dabar mus ir parduos. Pažadėjusi parodyti kortelę, kai parūkysiu, susikišau ją į drabužius – nusprendžiau, kad net jei daiktus teks palikti ir bėgti, bent dokumentą turėsiu su savimi. Galiausiai draugė parodė vairuotojui savo pasą ir, o stebukle, jį atgavo.
Vis dėlto saugios kelionės atmosferos kaip nebuvę. Surinkusi mašinos numerius, apytiksles mūsų koordinates ir pagalbos prašymą, laikiau pirštą ant žinutės siuntimo mygtuko ir tuo pačiu bandžiau toliau palaikyti kiek įmanoma jaukesnę atmosferą.
Labiausiai man nerimą kėlė vairuotojo elgesys. Mąsčiau, kodėl jis taip kampuotai gestikuliuoja, greitai kalba ir nenustygsta vietoje. Kai galiausiai pradėjau suprasti, kas vyksta, mano įtarimai pasitvirtino: “Mergaitės, o jūs baltus narkotikus vartojat?“
Patikinome, kad nieko panašaus nedarome, bet buvome padrąsintos, kad jei tik užsimanysime pabandyti, kreiptumėmės. Tuomet vairuotojo tylusis draugas iš daiktadėžės ištraukė veidrodėlį, miltelių, iš jų padarė du takelius ir vieną sutraukęs pats laikė vairą, kol pasilinksmins ir vairuotojas.
Šokti iš mašinos, kuri po pasivaišinimo jau skrido beveik 200km/h greičiu, nesinorėjo, todėl tik išplėtusi akis tylėjau ir meldžiausi geriausio. Galiausiai išdrįsau paklausti, ką jie vartojo. Tikėjausi amfetamino ar kokaino, o gavau kasdienišku tonu mestą žodį – heroinas. Apsidžiaugiau pamačiusi, kad iki miesto liko vos keliasdešimt kilometrų ir nieko kito nebenorėjau, kaip tik pajausti tvirtą žemę po kojomis.
Galiausiai įvažiavome į Skopjė ir, žinoma, keliaudami ne centrinėmis gatvėmis (lyg nervų būtų dar ištampyta per mažai), sustojome keistoje vietoje. Apsidžiaugiau, kad ji vieša, bet buvo akivaizdu, kad sustojome ne prie stoties, į kurią mus žadėjo nuvežti.
Tuomet vairuotojas, kuris gal prieš dvidešimt minučių prie mūsų akių traukė heroiną, paėmė už rankos policininką ir atvedęs jį mums paprašė duoti nurodymus, kurioje pusėje stotis. Mūsų kelionės draugams, pasirodo, reikėjo spėti į teismą (turiu įtarimą, kad su narkotikais tai irgi kažkaip susiję).
Sulaukusi tokios netikėtos malonės, net nesusimąsčiau apie tai, kad pareigūnui gal reikėtų kažką žinoti apie situaciją, kurioje ką tik buvome – aš tik džiaugiausi, kad esam gyvos ir sveikos. O sužinojusios, kur stotis, vos ne bėgte sprukom nuo keistųjų buhalterių.
Nuo tada, kai tik turiu galimybę, stengiuosi paimti keliautojus savo mašina. Velnias žino, su kokiais bepročiais jiems gali tekti važiuoti.
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviems asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
