Sapne vaikščiojau po savo namą. Jame buvo du kambariai: miegamasis ir svetainė. Tvarkingi, švarūs, niekuo neišsiskiriantys kambariai su baldais. Apžiūrėjusi miegamąjį ir svetainę, nusileidau netvirtais laiptais žemyn ir atradau keistą kambarį, iki šiol neatrastą.
Skirtingai nei namo viršuje esantys kambariai, šis nepasižymėjo tvarka: krūva neskalbtų rūbų, mėtėsi vaikiški žaislai. Kambarys buvo nejaukus ir gana tamsus, palyginus su viršutiniais kambariais. Galinė siena buvo visai aptriušusi.
Pastebėjau sunkias metalines duris su spyna. Buvau įsitikinusi, kad suradau uždraustą kambarį. Panorau atidaryti tas duris ir įeiti į vidų, nors ir nujaučiau, kad ši kelionė gali liūdnai baigtis. Nežinia, kokie pavojai galėjo laukti manęs už uždraustų durų.
Ranka paliečiau duris, ketindama atidaryti, kai staiga pašonėje išniro ragana – sena, bjauri, sukumpusi, bet išmintinga. Ji mane perspėjo, kad galiu pražūti, jeigu eisiu tuščiomis rankomis.
Ragana įtikino galinti padėti. Ji suplojo rankomis ir stebuklingu būdu kambaryje atsirado ruonis. Mažas, gražus, plonu balseliu krykštaujantis. Mažomis akelėmis žvelgė į mane. Iš karto panorau jį paliesti.
Ragana neprieštaravo, netgi patarė stipriai apsikabinti ruonio kaklą, nes jis mane lydėsiąs pro uždraustas duris. Tai tarusi, ragana išnyko taip pat netikėtai kaip ir buvo atsiradusi, o durys plačiai atsilapojo man tiesiai prieš nosį.
Abu su ruoniu patekome į vandenyno gelmę. Švaraus, skaidraus vandens platybes. Aš jį apsikabinau tvirtai, o jis mane plukdė per plačiuosius vandenis.
„Išmintinga ta ragana“, – pamaniau ir prisiglaudžiau ruoniui prie kaklo stipriai apglėbdama. Buvau įsitikinusi, kad kartu mes išplauksim į paviršių, sugrįšim namo iš kelionės.
Pabudau jausdama begalinį saugumo, ramumos jausmą. Galvoje sukosi šimtai prisiminimų iš praeities. Užplūdo prisiminimų banga iš vaikystės, jaunystės. Prisiminiau netgi tai, ką seniai buvau pamiršusi, ištrynusi iš atminties.
Viską iš naujo pergalvojau. Po sapno kažkokiu stebuklingu būdu pasijaučiau tvirtesnė, stipresnė.
Manau, kad sapne viršutiniai kambariai simbolizuoja mano sąmonę, o laiptai žemyn – tai perėjimas į kitą lygmenį: tiltas į pasąmonę.
Ruonis, lydėjęs mane kelionėje į pasąmonės gelmes, buvo knyga „Bėgančios su vilkais“, nes tai ji privertė mane susimąstyti, pergalvoti daugelį dalykų, prisiminti, išgyventi naujai.
Šios knygos dėka galėjau keliauti į pamirštas sielos gelmes. O išmintingoji ragana? Kas ji? Nežinau. Gal tai pati knygos autorė? Juk tai ji pasiūlė pagalbą – knygą (ruonį), be kurios nebūčiau taip toli nukeliavusi.
